Įsivaizduok akimirką: pridedi delnus prie grindų, giliai įkvepi, kojos atsiplėšia nuo žemės, ir per sekundės dalį visas tavo pasaulis apsisuka. Kambario lubos tampa grindimis, kraujas suplūsta į galvą, o širdis ima plakti kiek greičiau – ne iš baimės, o iš to keisto, vaikiško jaudulio, kurį pamiršome patirti suaugę. Būtent tokį vaizdą šiandien matome socialiniuose tinkluose šimtus kartų per dieną: žmonės, apsivertę aukštyn kojomis prie sienos, žada, kad tokia poza akimirksniu „paleis” kraujotaką, atgaivins veido odą ir net sulėtins senėjimą.
Tiesa, kaip beveik visada, yra kažkur per vidurį. Dalis to pažado – tikra, paremta gana elegantiška fiziologija, kurią žino kiekvienas gydytojas. Kita dalis – gerokai išpūsta rinkodara, kuri paverčia kelias sekundes trunkantį fiziologinį poslinkį stebuklingu „perkrovimo mygtuku” visam organizmui. Pabandykime šį reiškinį suprasti be perdėjimų, bet ir be pašaipos – nes kūno reakcija į apsivertimą tikrai yra nuostabus dalykas, tiesiog ne toks, kokį vaizduoja trisdešimties sekundžių vaizdo įrašai.
Kodėl apsivertus kūnas iš karto „pajunta” pokytį
Visą gyvenimą, nuo pirmo įkvėpimo iki paskutinio, tavo širdis kovoja su gravitacija. Kiekvieną sekundę ji spaudžia kraują aukštyn – į galvą, į plaučius, į rankas – nes gravitacija nuolat tempia jį atgal, žemyn, į kojas. Tai nuolatinis, nepastebimas darbas, kurio dažniausiai net nepajunti.
Kai apsiverti aukštyn kojomis, ta kova akimirksniu apsikeičia kryptimis. Gravitacija dabar padeda kraujui plūsti į viršutinę kūno dalį, o ne trukdo. Kraujagyslės galvoje, kaklo srityje ir krūtinėje per kelias sekundes prisipildo daugiau, nei įprastai stovint ant kojų. Būtent šis staigus, apčiuopiamas pojūtis – lengvas galvos „prisipildymas”, šiek tiek paraudę skruostai, greičiau plakanti širdis – ir yra tai, ką žmonės vadina „akimirksniu pagerinta kraujotaka”. Ir jie teisūs: kraujo pasiskirstymas tikrai pasikeičia beveik iš karto.
Bet čia prasideda dalis, kurią rinkodaros vaizdo įrašai mėgsta nutylėti.
Ką kūnas daro toliau – ir kodėl tai svarbiau už patį apsivertimą
Žmogaus organizmas nėra kvailas. Milijonus metų evoliucijos jis mokėsi išsilaikyti pusiausvyroje – ir smegenų kraujotaka nėra išimtis. Kai galva staiga gauna daugiau kraujo nei įprastai, organizmas iš karto įjungia savo autoreguliacijos sistemą: kraujagyslės susiaurėja, kad apsaugotų jautrų smegenų audinį nuo per didelio spaudimo. Kitaip tariant, kūnas beveik iš karto pradeda „stabdyti” tą patį efektą, kurį ką tik sukėlei apsivertimu.
Dėl šios priežasties kai kurie mokslininkai šiandien atsargiau vertina populiarų teiginį, kad apsivertimas reikšmingai padidina kraujo tiekimą smegenims – jų nuomone, tai greičiau trumpalaikis perskirstymas, o ne ilgalaikis pagerėjimas. Ir, svarbiausia – kad ir kaip stipriai jaustum tą „prisipildymo” pojūtį stovėdamas ant rankų, jis išnyksta per kelias sekundes, vos grįžus į vertikalią padėtį. Kraujospūdis, kraujotaka, viskas grįžta į savo įprastas vėžes taip pat greitai, kaip ir pasikeitė.
Tai reiškia vieną paprastą, bet svarbią tiesą: nė vienas žmogus, atsistojęs ant rankų prie sienos vieną kartą, neišeis iš tos pozos su „pagerinta” kraujotaka visai dienai, savaitei ar juo labiau visam gyvenimui. Tai ne vaistas ir ne procedūra, kuri palieka pėdsaką organizme. Tai momentinis, gražus, bet praeinantis fiziologinis reiškinys – panašus į tai, kaip pasijunti gaivesnis išgėręs stiklinę šalto vandens karštą dieną. Malonu, tikra, bet ne stebuklinga.
Yra ir vienas iš tikrųjų įkvepiantis pavyzdys, verčiantis susimąstyti apie ilgalaikį poveikį. Kinijos gydytojai keturis dešimtmečius stebėjo vieną vyrą, kuris kasdien praktikavo pasyvų (su specialia įranga atliekamą) stovėjimą ant galvos. Po keturiasdešimties metų jo kraujagyslės vis dar pademonstravo gerą elastingumą – kraujospūdis pratimo metu pakildavo, bet po jo greitai grįždavo į normą, tarsi organizmas per dešimtmečius „išmoktų” šią pozą valdyti geriau. Tai vieno žmogaus istorija, ne masinis tyrimas, todėl iš jos negalima daryti plataus masto išvadų – bet ji parodo, kad ilgametė, kantri praktika galbūt vis dėlto palieka pėdsaką, net jei viena treniruotė – ne.
Kas iš tikrųjų pasikeičia – ir kodėl žmonės jaučiasi geriau
Nepaisant to, kad „akimirksniu pagerinta kraujotaka” skamba labiau kaip pažadas, o ne mokslinis faktas, stovėjimas ant rankų prie sienos iš tikrųjų sukelia keletą realių, jaučiamų pokyčių organizme – ir būtent jie paaiškina, kodėl tiek daug žmonių po šio pratimo jaučiasi geriau, ramiau, energingiau.
Kvėpavimas pasikeičia. Apverstoje padėtyje diafragma – pagrindinis kvėpavimo raumuo, kuris paprastai dirba tyliai ir nepastebimai – priversta judėti kitaip. Šis ištempimas gali laikinai padidinti kraujo tiekimą plaučiams, todėl po pratimo dažnai jaučiamas gilesnis, laisvesnis kvėpavimas – tarsi krūtinė būtų atsivėrusi.
Nervų sistema nurimsta. Kai kurie tyrimai rodo, kad inversinės pozos gali laikinai sumažinti streso hormono kortizolio gamybą. Būtent tai paaiškina tą keistą ramybės jausmą, kurį žmonės apibūdina po apsivertimo – ne kraujotaka pati savaime nuramina, o nervų sistemos reakcija į neįprastą kūno padėtį.
Kojos atsipučia. Visą dieną stovintiems ar sėdintiems žmonėms apsivertimas suteikia trumpą, bet malonią pertrauką kojų venoms – spaudimas jų sienelėms laikinai sumažėja, nes kraujas teka priešinga kryptimi. Tai maloni pertrauka, tačiau ne varikozinių venų gydymas, kaip kartais teigiama internete.
Kūnas stiprėja – lėtai, bet tikrai. Reguliariai laikant visą kūno svorį ant rankų, stiprėja riešai, pečių juosta ir šerdies raumenys. Ilgainiui tai gali teigiamai paveikti ir kaulų tankį viršutinėje kūno dalyje – panašiai, kaip bet kuris kitas svorio laikymo pratimas.
Visi šie efektai – tikri. Tiesiog jie kaupiasi savaičių ir mėnesių bėgyje, per reguliarią praktiką, o ne per vieną „akimirksnį” prie sienos, kaip norėtų mus įtikinti optimistiškiausi vaizdo įrašų autoriai.
Kai kūnas sako „ne”: kam ši poza gali būti pavojinga
Čia norisi sustoti ir kalbėti atvirai, be gražbylysčių – nes ši dalis dažniausiai dingsta iš linksmų, įkvepiančių vaizdo įrašų, o ji yra pati svarbiausia.
Apsivertus aukštyn kojomis, spaudimas akių viduje gali beveik padvigubėti per kelias sekundes. Sveikam žmogui tai praeina be jokių pasekmių – akys tiesiog prisitaiko, kaip prisitaiko ir smegenys. Bet žmonėms, kurių kūnas jau ir taip kovoja su tam tikromis būklėmis, šis staigus spaudimo šuolis gali tapti ne maloniu iššūkiu, o realia grėsme:
- Nekontroliuojama arterinė hipertenzija ar sunkios širdies ligos. Širdžiai ir taip tenka papildomas krūvis, o staigus spaudimo pokytis gali būti daugiau, nei kraujotakos sistema tuo metu gali saugiai atlaikyti.
- Glaukoma, tinklainės atšoka ar kitos rimtos akių ligos. Padidėjęs akių spaudimas šiems žmonėms gali pabloginti jau egzistuojančią būklę, net jei pati poza trunka vos kelias sekundes.
- Neseniai patirtas insultas ar galvos smegenų sužalojimas. Smegenų kraujagyslėms tokiu metu reikia stabilumo, o ne papildomų iššūkių.
- Kaklo ar stuburo pažeidimai. Ypač aktualu, jei kartu su rankų stovėjimu bandoma ir galvos stovėjimo poza, kai svoris tenka kaklui.
- Nėštumas.
Yra dokumentuotas atvejis, kai vienas vyras po intensyvaus atsispaudimų stovint ant rankų seanso laikinai neteko regėjimo vienoje akyje – krūtinės ląstoje susikaupęs spaudimas persidavė į akies kraujagysles ir sukėlė kraujavimą prie tinklainės. Regėjimas grįžo per kelis mėnesius, bet šis atvejis – priminimas, kad kvėpavimo sulaikymas pratimo metu (vadinamasis Valsalvos manevras) gali paversti malonų, energingą pratimą į kažką pavojingesnio, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Jei atpažįsti save kuriame nors iš minėtų sąrašų, arba tiesiog nesi tikras dėl savo sveikatos būklės – prieš bandant apsiversti aukštyn kojomis, verta trumpai pasitarti su gydytoju. Ne todėl, kad pratimas „blogas”, o todėl, kad tavo kūnas nusipelno, jog jo klausytum atidžiau, nei klausai internetinio vaizdo įrašo.
Kelias iki pirmo laikymo: kaip pradėti be baimės
Geros naujienos: jei sveikatos apribojimų nėra, stovėjimą ant rankų prie sienos galima išmokti saugiai, laipsniškai, be jokio poreikio iš karto „mesti save” į apsivertimą, kaip dažnai daroma vaizdo įrašuose.
1. „Sienos vaikščiojimas”. Atsistok atsispaudimo pozoje, kojomis atsuktas į sieną. Lėtai, žingsnis po žingsnio, „užlipk” kojomis sienos link, tuo pačiu metu žingsniuodamas rankomis atgal. Sustok ties tokiu kampu, kuris jaučiasi valdomas, o ne bauginantis. Šis pratimas moko kūną, ką reiškia laikyti svorį ant rankų, prieš tai net nepakylant visiškai aukštyn kojomis.
2. Laikymas nugara į sieną. Pradedantiesiems dažnai lengviau ir saugiau pradėti nuo pozicijos nugara į sieną: pritūpk, palieski grindis rankomis, tuomet po truputį „įkopk” kojomis sienos link, kol kūnas suformuoja beveik tiesią liniją nuo pečių iki kulnų.
3. Trumpi, bet garbingi laikymai. Pirmieji bandymai gali trukti vos kelias sekundes – ir to visiškai pakanka. Kūnas mokosi ne per vieną herojišką bandymą, o per dešimtis mažų, sėkmingų pakartojimų. Laikymo trukmę verta didinti per savaites, ne per vieną treniruotę – kantrybė čia svarbesnė už ambiciją.
4. Kvėpuok – nesulaikyk oro. Tai galbūt svarbiausias, bet dažniausiai pamirštamas patarimas. Kvėpavimo sulaikymas padidina spaudimą krūtinėje ir akyse – kaip tik to, ko norima išvengti. Ramus, nosimi atliekamas kvėpavimas pozos metu ne tik saugesnis, bet ir padeda išlaikyti pusiausvyrą.
5. Lipk žemyn lėtai, be skubėjimo. Staigus grįžimas į vertikalią padėtį gali sukelti trumpą galvos svaigimą, nes kraujotakai reikia laiko prisitaikyti prie vėl pasikeitusios krypties. Lėtas, kontroliuojamas nusileidimas – tai ne silpnumo ženklas, o tikros technikos dalis.
Verta prisiminti ir tai, ko dažniausiai nesako pradedantiesiems: kiekvienas, net ir įspūdingiausiai aukštyn kojomis stovintis žmogus internete, kažkada pradėjo lygiai taip pat – drebančiomis rankomis, kelių sekundžių laikymu ir dažnu nukritimu ant minkšto kilimėlio. Šis pratimas nėra talento klausimas. Tai kantrybės, reguliarumo ir savo kūno klausymosi klausimas.
Kodėl mums taip patinka apsiversti
Yra kažkas giliai žmogiško tame trumpame momente, kai pasaulis apsiverčia. Vaikai tai daro instinktyviai – ritasi, stovi ant galvos, kabo aukštyn kojomis ant turėklų, tiesiog todėl, kad tai smagu. Suaugę dažnai pamirštame šį jausmą, apsupti darbo kėdžių, ekranų ir horizontalių dienų. Galbūt būtent todėl stovėjimas ant rankų prie sienos taip patraukia – ne todėl, kad jis stebuklingai „perkrauna” kraujotaką, o todėl, kad grąžina tą trumpą, vaikišką jausmą, jog pasaulis gali pasikeisti perspektyva vos per kelias sekundes.
Ir galbūt tai – tikroji šio pratimo nauda, kurios negalima išmatuoti kraujospūdžio aparatu.
Trumpai apibendrinant
Stovėjimas ant rankų prie sienos iš tikrųjų laikinai pakeičia kraujo pasiskirstymą kūne, ir šis pokytis įvyksta beveik akimirksniu – tai ne mitas. Tačiau tai nėra stebuklingas, ilgalaikis kraujotakos „pagerinimas”, kaip dažnai vaizduojama internete. Efektas trumpalaikis ir grįžtamas; realios, ilgalaikės naudos – raumenų stiprėjimo, streso mažinimo, pusiausvyros ir savijautos gerinimo – galima tikėtis tik reguliariai ir saugiai treniruojantis, žinant savo sveikatos apribojimus ir gerbiant savo kūno ribas.
O jei ryžtiesi pabandyti – pradėk nuo sienos, nuo kelių sekundžių, ir leisk sau tiesiog pajusti tą trumpą, vaikišką jausmą, kai pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis.
Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Jei turi sveikatos sutrikimų, ypač susijusių su akimis, širdimi, krauju ar stuburu, prieš bandydamas šį ar panašius pratimus pasitark su specialistu.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar stovėjimas ant rankų prie sienos tikrai pagerina kraujotaką?
Stovėjimas ant rankų laikinai pakeičia kraujo pasiskirstymą ir pripildo galvos bei krūtinės kraujagysles, tačiau organizmas greitai įjungia autoreguliaciją ir viską grąžina į normą. Šis momentinis kraujotakos pokytis yra trumpalaikis, todėl neišeisite iš pozos su pagerinta kraujotaka visai dienai.
Kam yra pavojingas stovėjimas aukštyn kojomis?
Apsivertimas aukštyn kojomis gali padvigubinti akių spaudimą ir sukelti papildomą krūvį, todėl jis yra pavojingas žmonėms, turintiems nekontroliuojamą hipertenziją, širdies ligas, glaukomą, neseniai patirtų insultą ar kaklo ir stuburo pažeidimų.
Kaip pradedantiesiems saugiai pradėti stovėti ant rankų?
Pradedantieji gali pradėti saugiai ir laipsniškai naudodami sienos vaikščiojimo pratimą arba laikymą nugara į sieną, sustodami ties valdomu kampu. Taip pat svarbu nesulaikyti oro, lėtai nusileisti ir daryti tik trumpus, kelias sekundes trunkančius pakartojimus.
