- Nors Kleopatra siejama su senovės Egiptu, laiko atžvilgiu ji gyveno arčiau mūsų dienų ir išmaniųjų telefonų nei Gizos piramidžių statybų.
- Po pralaimėjimo Oktavianui ir Kleopatros savižudybės baigėsi ne tik Ptolemajų dinastija, bet ir paskutinės nepriklausomos senovės Egipto valstybės gyvavimas.
- Šis laiko paradoksas primena, kad istorija nėra plokščia – net senovės valdovai žvelgė į savo praeitį taip pat, kaip mes šiandien žiūrime į juos.
Įsivaizduok Kleopatrą – garsiausią Egipto karalienę, kurios vardas siejamas su prabanga, valdžia ir dramatiška meilės istorija su Romos vadais. Dabar įsivaizduok Gizos piramides – tas pačias, kurias ji, tikėtina, matė savo akimis, plaukdama Nilu. Atrodytų, jos abi priklauso tai pačiai, vienai, neaprėpiamai senovei – kažkur ten, „labai labai seniai”.
Bet štai kur slypi vienas keisčiausių istorijos faktų: kai Kleopatra gyveno, piramidės jai buvo tokia pati sena, apleista praeitis, kokia mums šiandien atrodo Romos imperija ar net dar senesni laikai. Ir jei paskaičiuosi metus, paaiškės kai kas dar keisčiau – pati Kleopatra laiko atžvilgiu yra arčiau tavęs, skaitančio šį straipsnį telefone, nei arčiau tų piramidžių, kurias ji stebėjo iš arti.
Kas iš tikrųjų buvo Kleopatra
Prieš grįžtant prie laiko paradokso, verta sustoti ir prisiminti, kas gi buvo ta moteris, kurios vardas išliko gyvas per du tūkstantmečius.
Kleopatra VII Filopatorė gimė apie 69 m. pr. Kr. Aleksandrijoje – tuometinėje pasaulio žinių ir kultūros sostinėje, kurioje stovėjo garsusis Aleksandrijos švyturys ir didžiausia to meto biblioteka. Ji priklausė Ptolemajų dinastijai – graikų kilmės valdovų giminei, kuri Egiptą valdė nuo Aleksandro Makedoniečio laikų, praėjus daugiau nei 250-iems metams po jo mirties. Nors valdė Egiptą ir laikė save faraone, Kleopatra buvo graikė pagal kilmę, o ne etninė egiptietė – tačiau, skirtingai nei dauguma jos giminės, ji, sakoma, buvo pirmoji Ptolemajų dinastijos valdovė, išmokusi egiptiečių kalbą.
Sostą ji paveldėjo būdama vos apie aštuoniolikos metų, kartu su savo jaunesniuoju broliu Ptolemajumi XIII, su kuriuo pagal to meto tradiciją turėjo susituokti ir valdyti kartu. Tačiau valdžios kova tarp jų greitai peraugo į atvirą konfliktą, o Kleopatra buvo priversta laikinai bėgti iš Aleksandrijos.
Būtent čia į istoriją įsijungia Julijus Cezaris. Atvykęs į Egiptą persekioti savo politinio priešo, jis netrukus tapo įtrauktas į vietinę valdžios kovą – ir, pasak garsiausios (nors istorikų dažnai kvestionuojamos) legendos, Kleopatra pas jį pateko įvyniota į kilimą ar patalynės ryšulį, kad išvengtų brolio sargybos. Su Cezario parama ji atgavo sostą, o jųdviejų sąjunga peraugo ir į politinę, ir į asmeninę – jiems gimė sūnus, vadinamas Cezarionu.
Po Cezario nužudymo 44 m. pr. Kr. Kleopatra susisiejo su kitu galingu Romos vadu – Marku Antonijumi. Ši sąjunga, tiek politinė, tiek asmeninė, tapo viena garsiausių meilės istorijų senovės pasaulyje, vėliau įkvėpusi Šekspyrą ir dešimtis kino kūrėjų. Tačiau ji taip pat atvedė Kleopatrą į konfliktą su kitu galingu Romos veikėju – Oktavianu, būsimuoju imperatoriumi Augustu.
31 m. pr. Kr. Actiumo mūšyje Antonijaus ir Kleopatros pajėgos patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Kitais metais, Oktavianui užėmus Aleksandriją, abu – pirmiausia Antonijus, vėliau ir pati Kleopatra – nusižudė. Pagal tradicinę, nors istoriškai nevisiškai patvirtintą versiją, ji mirė nuo nuodingos gyvatės – aspido – įkandimo. Su jos mirtimi baigėsi ne tik Ptolemajų dinastija, bet ir paskutinės nepriklausomos senovės Egipto valstybės egzistavimas – šalis tapo Romos provincija.
Kleopatra buvo ne tik legendinio grožio simbolis, kokiu ją dažnai vaizduoja populiarioji kultūra, bet ir gabi politikė bei diplomatė – ji kalbėjo keliomis kalbomis, aktyviai dalyvavo valstybės valdyme, rūpinosi ekonomika ir religiniais reikalais bei sugebėjo beveik du dešimtmečius išlaikyti Egipto nepriklausomybę, apsuptą sparčiai stiprėjančios Romos galios. Būtent šis politinis gudrumas, o ne vien romantizuotos meilės istorijos, ir yra priežastis, kodėl istorikai ją vertina kaip vieną įtakingiausių senovės pasaulio moterų.
Skaičiai, kurie viską paaiškina
Pažiūrėkime į grynus faktus, be jokių interpretacijų.
Didžioji Gizos piramidė – garsiausia iš trijų, pastatyta faraonui Cheopsui (Chufu) – buvo baigta statyti apytiksliai 2560 metais prieš Kristų. Tai buvo Senosios karalystės laikotarpis, kai Egiptas tik formavosi kaip civilizacija, kokią mes ją įsivaizduojame.
Kleopatra VII – ta pati, kurią žinome iš istorijos vadovėlių ir Holivudo filmų – gimė apie 69 metus prieš Kristų ir mirė 30 metais prieš Kristų, po garsaus susidūrimo su Roma ir Oktavianu (būsimuoju imperatoriumi Augustu).
Dabar – pati matematika:
- Nuo piramidžių statybos iki Kleopatros gimimo prabėgo maždaug 2500 metų.
- Nuo Kleopatros mirties iki šios dienos prabėgo maždaug 2050 metų.
Kitaip tariant, Kleopatra gyveno arčiau mūsų epochos – arčiau internetinių naujienų portalų, kosminių raketų ir išmaniųjų telefonų – nei arčiau to momento, kai statybininkai prie Nilo krantų kėlė paskutinius akmens blokus ant Gizos piramidės viršūnės.
Kodėl mums taip sunku tuo patikėti
Žmogaus smegenys tiesiog nėra pritaikytos suvokti tokių laiko atstumų. Mūsų galvoje senovė dažnai suplokštėja į vieną neaiškią, vienalytę „seniai buvusią” epochą – piramidės, faraonai, Kleopatra, gladiatoriai, viduramžių pilys – viskas susilieja į vieną migloto „labai seno laiko” jausmą, nors tarp šių įvykių iš tikrųjų slypi tūkstantmečiai.
Palyginimui: kai Kleopatra žiūrėjo į piramides, jos buvo statytos tolimesnėje praeityje, nei mums šiandien – Julijaus Cezario mirtis ar net pati Romos respublikos era. Ji greičiausiai jautėsi panašiai, kaip mes jaustumės, stovėdami priešais viduramžių pilį ar dar senesnę statinį – žinodami, kad tai priklauso jau seniai išnykusiai eros pradžiai, o ne jos pačios kasdienybei.
Ką Kleopatra iš tikrųjų matė, žiūrėdama į piramides
Verta prisiminti – Kleopatra nebuvo statybininkė ar to laikmečio liudininkė. Jai piramidės jau buvo senovinis, apgaubtas legendų paminklas, panašiai kaip mums šiandien atrodo, tarkime, Stounhendžas ar senovės Mesopotamijos šventyklos.
Iki jos valdymo laikų piramidės jau buvo praradusios savo pradinį, lygų kalkakmenio apvalkalą (didžioji dalis jo buvo nuardyta ar tiesiog laiko sunaikinta vėlesniais amžiais), o aplink jas jau gyvavo turizmo ir piligrimystės tradicija – senovės egiptiečiai patys keliaudavo pažiūrėti savo protėvių palikimo, lygiai taip, kaip šiandien turistai skrenda į Kairą.
Kleopatros valdymo laikotarpiu (51–30 m. pr. Kr.) Egiptas jau buvo helenistinė karalystė, kurioje persipynė graikų ir egiptiečių kultūra – pati Kleopatra buvo Ptolemajų dinastijos, kilusios iš Aleksandro Makedoniečio karvedžio Ptolemajaus, palikuonė, o ne „tikra” senovės faraonų giminės atstovė ta prasme, kaip Cheopsas. Tarp Cheopso ir Kleopatros laikotarpių Egiptą valdė dešimtys skirtingų dinastijų, šalį užkariavo persai, graikai, o piramidės jau buvo tapusios istoriniu paminklu – panašiai, kaip mums šiandien yra Kolizėjus Romoje.
Kodėl šis faktas taip patinka žmonėms internete
Šis palyginimas periodiškai tampa viralinis socialiniuose tinkluose – ir ne be reikalo. Jis puikiai iliustruoja, kaip iškreiptas gali būti mūsų suvokimas apie žmonijos istorijos mastą. Mes linkę galvoti apie praeitį kaip apie liniją, kurioje viskas „senovė” susispaudžia arti vienas kito, nors realybėje žmonijos rašytinė istorija tęsiasi jau daugiau nei penkis tūkstantmečius, o tai reiškia – tarp skirtingų „senovės” epizodų gali tilpti tiek pat laiko, kiek tarp jų ir mūsų dienų.
Panašių, smegenis „laužančių” laiko palyginimų yra ir daugiau: pavyzdžiui, vilnamočiai mamutai vis dar vaikščiojo žemėje, kai jau stovėjo Gizos piramidės (paskutinės nykštukinės mamutų populiacijos Vrangelio saloje išnyko maždaug 1650 m. pr. Kr., praėjus beveik tūkstančiui metų po piramidžių statybos). Arba: „Oksfordo universitetas jau egzistavo, kai actekai dar nebuvo įkūrę Tenočtitlano” – Oksfordo mokymo pradžia siekia XI a. pabaigą, o Tenočtitlanas įkurtas tik 1325 m.
Ką iš to pasiimti
Šis faktas – ne vien smagi trivija pokalbiui prie kavos. Jis primena vieną svarbų dalyką: istorija nėra vienas plokščias, nejudantis fonas, kuriame viskas „senovinė” vyko vienu metu. Tai ilgas, gilus, sluoksniuotas laiko koridorius, kuriame net patys senovės žmonės – tokie kaip Kleopatra – žvelgė atgal į savo pačių, jau seniai išnykusią praeitį, lygiai taip, kaip mes šiandien žvelgiame į jos laikus.
Kitą kartą, kai kas nors pasakys „tai buvo taip seniai, kad net neįsivaizduoju”, verta prisiminti Kleopatrą – žmogų, kuriam pačiam piramidės jau buvo neįsivaizduojama senovė.
Komentarai (0)