Penktadienio naktį virš Latvijos rytų regiono suūžė NATO naikintuvai, o po pusvalandžio dangus jau buvo „švarus” – bent oficialiai. Dronas, kuris apie 4 valandą nakties įskrido į Balvų savivaldybę, buvo numuštas. Signalas apie pavojų penkiose savivaldybėse pasklido ir dingo per keturiasdešimt minučių. Bet klausimas, kas ir kodėl siuntė šį objektą virš Latgalos, iki šiol kabo ore – pažodžiui.
Lietuvos krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas žurnalistams pasakė gana atsargiai: renkama informacija, kas tai per objektas ir kodėl jis čia skrido, o duomenys bus patikslinti, kai jų surinks pakankamai. Skamba kaip biurokratinė formuluotė, bet iš tikrųjų tai gana sąžiningas pripažinimas – šeštadienį, praėjus dienai po incidento, niekas iš oficialių pareigūnų nebuvo pasiruošęs viešai pasakyti, kieno vėliava plevėsavo ant to nulūžusio sparno.
Jums taippat gali patikti...
Kas tiksliai įvyko Balvuose
Faktai, kuriais jau galima remtis, yra gana aiškūs. Latvijos nacionalinės ginkluotosios pajėgos pranešė, kad naktį iš penktadienio į šeštadienį – tiksliau, apie 4 valandą ryto – penkiose savivaldybėse prie Rusijos ir Baltarusijos sienos (Augšdaugavos, Preilių, Rėzeknės, Balvų ir Alūksnės) buvo paskelbtas oro erdvės pavojus. Gyventojai gavo pranešimus mobiliaisiais telefonais su rekomendacija laikytis vadinamojo „dviejų sienų principo” – slėptis patalpoje, kur tave nuo lango skiria bent dvi kapitalinės sienos. Apie 4.50 val. vietos laiku pavojus buvo atšauktas: sąjungininkų naikintuvai droną numušė.
Operaciją vykdė NATO Baltijos oro policijos misijos naikintuvai. Pagal Euronews paskelbtą informaciją, į orą pakilo du italų „Eurofighter” iš Šiaulių oro bazės Lietuvoje ir du turkų F-16 iš Ämari bazės Estijoje. Po teigiamo identifikavimo vienas iš italų „Eurofighter” naikintuvų neutralizavo potencialią grėsmę negyvenamoje vietovėje. Tai jau savaime įdomus faktas – trijų skirtingų NATO šalių karinė technika, sudėta į vieną naktinę operaciją virš ketvirtos šalies teritorijos. Aljanso mašinerija, kai ji veikia, veikia sklandžiai. Klausimas, ką ji sustabdė, lieka atviras.
Latvijos kariuomenė teigė, kad dronas į jos oro erdvę pateko dėl Rusijos elektroninio karo (elektromagnetinės karybos) poveikio. Konkretaus objekto kilmės šalies pareigūnai viešai neįvardijo. Krašto gynybos ministerijos atstovė Iveta Bērziņa žurnalistams sakė, kad drono nuolaužų vieta jau nustatyta, tačiau tiksli lokacija kol kas neskelbiama – teritorijoje dirba specialistai.
Ką sako Robertas Kaunas
Lietuvos pusė šioje istorijoje nėra pašalinis stebėtojas. R. Kaunas patikslino, kad naikintuvai, numušę droną, pakilo būtent iš Šiaulių karinės oro bazės, todėl Lietuvos oro pajėgos objektą matė ir stebėjo nuo pat pradžių. Pasak jo, tą patį objektą fiksavo visų trijų Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – oro pajėgos vienu metu. Tai nėra smulkmena: reiškia, kad radariniai duomenys sutampa bent trijuose skirtinguose šaltiniuose, o tai apsunkina bet kokias spekuliacijas apie techninę klaidą ar netikslų fiksavimą.
Ministras pabrėžė ir bendresnę tezę – NATO oro gynybos misija regione jau ne kartą įrodė esanti efektyvi, gebanti neutralizuoti objektus, pažeidžiančius Baltijos regiono oro erdvę. Frazė skamba kaip pareigūniška ramybė, skirta gyventojams. Bet jeigu skaičiuosime, kiek tokių „efektyviai neutralizuotų” incidentų per pastaruosius mėnesius jau buvo, ramybės belieka vis mažiau.
Svarbiausia – Kaunas jau savaitę prieš incidentą viešai kalbėjo, kad Lietuvos žvalgyba turi informacijos, jog Rusija svarsto galimybę Baltijos regione surengti atakas prieš kritinę infrastruktūrą, tam pasitelkdama ukrainietiškus dronus. Tikslios datos ir sprendimo dar nebuvo, sakė jis tuomet. Praėjus savaitei virš Latgalos numušamas nežinomos kilmės bepilotis orlaivis. Sutapimas? Galbūt. Bet žurnalistas, kuris ignoruoja tokį laiko sutapimą, tiesiog blogai dirba savo darbą.
Premjero „svetimos vėliavos” hipotezė ir kodėl ji per anksti
Čia prasideda įdomiausia istorijos dalis – politinė reakcija aplenkė faktinę bazę. Ministras pirmininkas Mindaugas Sinkevičius LNK žinioms pareiškė neatmetantis, kad numuštas dronas galėjo būti „svetimos vėliavos” operacija – tai yra, sąmoningai suplanuota provokacija, kurios tikrasis šeimininkas slepiasi po kito veikėjo priedanga. Jo argumentas: specialistai, ištyrę mikroschemas ir komponentus, greičiausiai galės nustatyti, kas buvo tikrasis taikinys ir kilmė.
Problema ta, kad premjeras šitaip kalbėjo tuo metu, kai pats dronas, jo paties žodžiais, dar nebuvo rastas. Nuolaužų nėra, duomenys tikslinami, o vėliava jau piešiama viešojoje erdvėje. Tai primena situaciją, kai politinė vaizduotė lekia greičiau nei pats numuštas objektas krenta į mišką. Turime tik NATO naikintuvų numuštą objektą ir gausybę spėlionių aplink jį. Premjeras jau žino galimą scenarijų, o dronas dar guli kažkur Latgalos girios tankmėje.
Tai nereiškia, kad „svetimos vėliavos” versija neįmanoma – Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrii Sybiha dar kovą viešai teigė, kad Rusija sąmoningai nukreipia ukrainietiškus dronus link Baltijos valstybių elektroninio karo priemonėmis, o tokie incidentai vėliau panaudojami kaip informacinio karo įrankiai. Tai rimta ir gana paplitusi hipotezė ekspertų tarpe. Bet vienas dalykas – ekspertinė analizė, kitas – premjero pareiškimas nacionalinei televizijai dar prieš rasti fizinius įrodymus.
Tai jau ne pirmas kartas – ir tikrai ne paskutinis
Nacionalinio krizių valdymo centro vadovas Vilmantas Vitkauskas LRT televizijai pripažino, kad situacija Latvijoje labai primena gegužės mėnesio incidentą. O AeroCorner portalas primena dar vieną epizodą – birželio 8 dieną NATO naikintuvai jau buvo numušę droną tame pačiame Latgalos regione, po to, kai jis įskrido į Latvijos oro erdvę. Tuometinė Latvijos gynybos ministerijos formuluotė buvo beveik identiška dabartinei – kaltas Rusijos elektromagnetinis karas, kylantis iš karo Ukrainoje.
Tuomet ministerija perspėjo, kad tol, kol Rusijos agresija Ukrainoje tęsiasi, panašių incidentų, kai svetimas bepilotis orlaivis įskrenda ar priartėja prie Latvijos oro erdvės, pasikartojimas išlieka tikėtinas. Penktadienio įvykis – tiksliai tas perspėjimas, virtęs realybe antrą kartą per porą mėnesių. Kai tas pats scenarijus kartojasi tame pačiame regione, tai jau nebe pavienis incidentas. Tai tampa modeliu.
Vitkauskas taip pat pažymėjo, kad operacija buvo sėkminga, nes dronas buvo greitai identifikuotas dar priešiškoje teritorijoje ir tuomet neutralizuotas – tai bent jau reiškia, kad reagavimo laikas trumpėja. Vienintelis paguodos ženklas šioje istorijoje.
Kontekstas: ta pati naktis, keli fronto taškai
Verta pridėti platesnį vaizdą, nes drono numušimas neįvyko izoliuotai. Ta pati naktis buvo pažymėta dar viena stambia Ukrainos ataka prieš Rusijos naftos perdirbimo gamyklą Ust Lugoje, prie Suomijos įlankos – smūgis sukėlė kelis gaisrus komplekse. O Suomija tą pačią dieną laikinai apribojo aviacijos ir jūrų laivybos judėjimą rytinėje Suomijos įlankos dalyje – savo gynybos pajėgų teigimu, tai atsargumo priemonė.
Trys skirtingi įvykiai, viena naktis, vienas regionas Europos rytiniame pakraštyje. Galima, žinoma, sakyti, kad tai atsitiktinumas – karas Ukrainoje generuoja nuolatinį foną tokiems incidentams. Bet kai elektroninis karas, dronų incidentai ir preventyviniai apribojimai susikaupia per vieną naktį trijose skirtingose šalyse, sunku nepastebėti, kad Baltijos ir Šiaurės Europos oro erdvė tapo nuolatinio įtempimo zona, o ne retkarčiais sudrebančia periferija.
Kiek kainuoja apsauga nuo dangaus
Latvija į šią problemą reaguoja ne tik naikintuvais, bet ir pinigais. Šalies vyriausybė oro gynybos stiprinimui skyrė daugiau nei 1 milijardą eurų. Tarp svarstomų sprendimų – Brazilijos bendrovės „Embraer” gaminamų lengvųjų atakos lėktuvų A-29 „Super Tucano” įsigijimas, skirtas būtent kovai su dronais. Logika paprasta: naudoti brangų daugiafunkcinį naikintuvą prieš lėtai skriejantį, pigų bepilotį orlaivį – tai kaip šaudyti žvirbliui iš patrankos. „Super Tucano” tipo mašinos yra pigesnės eksploatuoti ir geriau pritaikytos lėtiems, žemai skrendantiems taikiniams naikinti.
Tai reiškia vieną dalyką aiškiai – Baltijos valstybės jau nebežiūri į pavienius dronų incidentus kaip į anomaliją, kuriai spręsti pakanka esamos infrastruktūros. Tai tapo nuolatiniu biudžeto punktu, atskira karinės planavimo linija.
Kodėl atsakymo apie kilmę taip ilgai nėra
Grįžtant prie pagrindinio klausimo – kodėl praėjus dienoms po incidento Lietuva, Latvija ir Estija vis dar oficialiai „aiškinasi” drono kilmę, nors radarai visą skrydžio trajektoriją, tikėtina, fiksavo realiu laiku. Atsakymas slypi ne technikoje, o politikoje ir teisėje. Viešas kilmės šalies įvardijimas be fizinių nuolaužų analizės – tai diplomatinis ir teisinis žingsnis, kurio pasekmės gerokai platesnės nei vienas pranešimas spaudai. Jeigu paaiškėtų, kad dronas buvo rusiškas ir sąmoningai nukreiptas, tai keltų klausimus dėl NATO 4 straipsnio konsultacijų ar net atsakomųjų veiksmų svarstymo. Jeigu paaiškėtų, kad tai buvo paklydęs ukrainietiškas dronas, pasekmės būtų politiškai jautrios visai kitaip – Kyjivas yra sąjungininkas, kuriam Baltijos valstybės teikia paramą.
Būtent todėl pareigūnai kalba atsargiai, o mikroschemų ir komponentų analizė tampa ne technine formalybe, o politiniu instrumentu. Kai ministras pirmininkas mini, kad specialistai galės „pagal mikroschemas atsekti net ir kas buvo taikinys”, jis iš esmės pripažįsta – galutinį atsakymą turės pateikti ne radarų duomenys, o fizinė ekspertizė, kuri užtrunka savaites, o kartais ir mėnesius.
Ką tai reiškia paprastam gyventojui
Nuošaliai nuo diplomatinių niuansų lieka paprastas faktas – žmonės penkiose Latvijos savivaldybėse pabudo nuo pranešimo telefone, liepiančio slėptis tarp dviejų sienų. Tokia realybė šiandien yra kasdienybė pasienio regionuose, ribojančiuosi su Rusija ir Baltarusija. Vieni sako, kad tai NATO sistemos veikia taip, kaip turi veikti – grėsmė aptinkama, neutralizuojama per keliasdešimt minučių, gyventojai apsaugomi. Kiti pastebi, kad kai panašus scenarijus kartojasi trečią kartą per kelis mėnesius toje pačioje vietovėje, „veikimas taip, kaip turi” nustoja būti nuraminimu ir tampa nauja norma, prie kurios tenka priprasti.
Abu požiūriai vienu metu teisingi. Sistema veikia. Bet ji veikia todėl, kad ją nuolat tenka naudoti.
Kas toliau
Lietuvos krašto apsaugos ministerija žadėjo, kad informacija apie drono kilmę bus paskelbta, kai bus surinkta ir patikrinta. Realistinis terminas – greičiausiai savaitės, o gal ir daugiau, priklausomai nuo to, kiek liko nuolaužų analizei. Kol kas aišku tik tiek: dronas skriejo iš Baltarusijos pusės, buvo veikiamas Rusijos elektroninio karo priemonių, jį fiksavo trijų šalių oro pajėgos ir sunaikino sąjungininkų naikintuvai per pusvalandį nuo pavojaus paskelbimo. Viskas kita – kilmė, tikslas, tikrasis siuntėjas – kol kas priklauso spėlionių, o ne faktų kategorijai.
Vienas dalykas jau dabar aiškus be jokių abejonių: Baltijos oro erdvė nustojo būti rami užnugario zona. Ji tapo aktyvia stebėjimo linija, kur kiekvienas neplanuotas objektas danguje gali reikšti bet ką – nuo techninio gedimo iki apgalvotos provokacijos. O kol nuolaužos guli Latgalos miške, atsakymo neturi niekas – nei žurnalistai, nei ministrai, nei, tikėtina, patys tie, kurie tą droną paleido.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kada ir kur buvo numuštas neidentifikuotas dronas Latvijoje?
Naktį iš penktadienio į šeštadienį, apie 4 valandą ryto, penkiose Latvijos savivaldybėse prie Rusijos ir Baltarusijos sienos buvo paskelbtas oro erdvės pavojus. Apie 4.50 val. vietos laiku NATO Baltijos oro policijos misijos naikintuvai droną numušė negyvenamoje vietovėje.
Kokios šalies naikintuvai dalyvavo drono neutralizavimo operacijoje?
Operaciją vykdė du italų Eurofighter naikintuvai, pakilę iš Šiaulių oro bazės Lietuvoje, ir du turkų F-16 naikintuvai, pakilę iš Ämari bazės Estijoje. Potencialią grėsmę galiausiai neutralizavo vienas iš italų naikintuvų.
Kodėl oficialūs pareigūnai taip ilgai neįvardija drono kilmės šalies?
Viešas kilmės šalies įvardijimas be fizinių nuolaužų analizės yra sudėtingas diplomatinis ir teisinis žingsnis. Galutinį atsakymą pareigūnai pateiks tik ištyrę drono mikroschemas ir komponentus, o tai gali užtrukti savaites.
