1387-ieji. Kai Jogaila su kunigais atvyko į Vilnių krikštyti bajorų, Europa jau seniai buvo krikščioniška. Frankų karalius Chlodvigas pakrikštytas dar apie 496-uosius. Tarp jo ir Jogailos – beveik tūkstantis metų. Lietuva šį rekordą laiko iki šiol: paskutinė pagoniška valstybė žemyne. Ir, tiesą sakant, tuo verta didžiuotis kur kas labiau, nei mokykloje mums aiškindavo.
Kada tiksliai baigėsi pagonybė – ir kodėl atsakymo nėra
Klausimas skamba paprastai. Atsakymas – ne.
Jums taippat gali patikti...
Priklausomai nuo to, ką laikysi „krikštu“, data šokinėja per trisdešimt metų į priekį ar atgal. Ar tai Jogailos asmeninis krikštas Krokuvoje 1386-ųjų vasario 15-ąją? Ar masinis apšlakstymas Vilniuje 1387-aisiais? O gal tikrasis atskaitos taškas – 1417-ieji, kai Žemaitija pagaliau gavo savo vyskupiją? Istorikai iki šiol ginčijasi, o tai, mano galva, ir yra ženklas, kad procesas buvo tikras, o ne vienkartinis spektaklis su politiniu scenarijumi.
Nes buvo ir ankstesnis bandymas. Ir jis sudužo.
Mindaugas: karalius, kuris pabandė ir atsisakė
1251 metais Mindaugas priėmė krikštą. 1253-iaisiais jį karūnavo – vienintelį kartą Lietuvos istorijoje valdovas gavo karaliaus titulą, o ne didžiojo kunigaikščio. Skambėjo įspūdingai. Praktiškai tai buvo grynas politinis skaičiavimas: krikštas atnešė popiežiaus pripažinimą ir atėmė iš Livonijos ordino formalų pretekstą kariauti su „pagonimis“.
Neveikė. Vidiniai maištai, išorinis spaudimas – ir apie 1261 metus Mindaugas grįžo prie senojo tikėjimo. Šaltiniai net užsimena, kad jis, būdamas jau kryžiumi pažymėtas katalikas, savo dievams aukų nenustojo nešti. Dvigubas apdraudimas, sakyčiau.
Po jo Lietuva liko pagoniška dar daugiau nei šimtmetį. Ir būtent tuo laikotarpiu tapo mėgstamiausiu kryžiaus žygių taikiniu visoje Europoje.
Kodėl visa Europos bajorija norėjo pakariauti būtent čia
1230-aisiais Kryžiuočių ordinas pradėjo Prūsijos kampaniją ir baltų gimines prūsus praktiškai sunaikino. Užėmę dabartinę Kaliningrado sritį, Latviją, Estiją, riteriai atsigręžė į Lietuvą.
Ir čia prasidėjo kažkas panašaus į viduramžišką turizmą su kalaviju rankoje. Į žygius prieš Lietuvą traukė riteriai iš Anglijos, Prancūzijos, Šventosios Romos imperijos – kariauti su „paskutiniais pagonimis“ tapo garbės reikalu europinei aristokratijai. Vakarų šaltiniuose šie žygiai dažnai vadinami tiesiog kampanijomis „į Prūsiją“, todėl Lietuvos vaidmuo istorijos knygose kartais nublanksta. Nepelnytai.
O rezultatas? Iki XIV amžiaus pabaigos ordinas Nemuno aukštupio link pastūmė frontą vos truputį. Karas iš greito užkariavimo pavirto ištisos religinės atsparumo mokyklos egzaminu, kuris truko dešimtmečius.
1387-ieji: krikštas kaip šachmatų ėjimas, ne tikėjimo aktas
Jogailos motyvacija neturėjo nieko bendra su teologija. Krikštas ir vedybos su Lenkijos karaliene Jadvyga davė Lietuvai galingą sąjungininkę prieš ordiną ir – svarbiausia – atėmė iš kryžiuočių pačią kariavimo priežastį. Nebėra pagonių, nebėra ir šventojo karo pretekstо.
Grynas realpolitik. Ir jis, skirtingai nuo Mindaugo eksperimento, pasiteisino.
1387-aisiais Jogaila atvyko su savo kunigais. Vilniuje ir apylinkėse surengtas viešas krikštas – bajorai ir prasti žmonės apšlakstyti švęstu vandeniu, pramokyti pagrindinių maldų. Ten, kur anksčiau stovėjo pagoniška šventykla, iškilo Vilniaus katedra – simbolika, kurios net specialiai sugalvoti nereikėjo. Pagal Jano Dlugošo užrašus (kuriais, beje, verta tikėti su tam tikru atsargumu – kronikininkas mėgo pagražinti), pirmosios parapinės bažnyčios atsirado Vilkmergėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medininkuose ir Krėvoje.
1389-ųjų balandžio 19-ąją popiežius Urbonas VI oficialiai pripažino Lietuvą katalikiška valstybe. Popierius pasirašytas. Bet ne visa šalis dar buvo pakrikštyta.
Žemaitija: ketvirtis amžiaus atskirai
Ir čia istorija tampa dar cinviškesnė. Žemaitija liko pagoniška ne dėl atsidavimo senosioms apeigoms, o dėl grynai karinės aritmetikos: Vytautas per savo konfliktus su Jogaila kažkada buvo perleidęs Žemaitiją ordinui. Kryžiuočiai puolė toliau, prisidengdami tuo pačiu senu argumentu – žemaičiai vis dar pagonys, taigi teisėtas taikinys.
Viskas apsivertė po Žalgirio mūšio 1410-aisiais ir Torūnės taikos. Žemaitija grįžo Lietuvos kontrolėn.
1413 metų lapkritį Vytautas Nemunu ir Dubysa nuplaukė iki Betygalos ir ten asmeniškai pakrikštijo pirmąsias žemaičių grupes. Kryžiuočiai vis tiek nesiliovė puolę, tad Jogaila su Vytautu kreipėsi į Konstanco bažnytinį susirinkimą. Rezultatas – 1417 metų spalio 23 dieną įsteigta Žemaičių vyskupija, pirmuoju vyskupu tapo Motiejus Trakiškis. Medininkų katedra iškilo tik apie 1464-uosius, praėjus dar pusšimčiui metų.
Tai reiškia štai ką: nuo pirmo Mindaugo bandymo iki paskutinės vyskupijos praėjo beveik du šimtai metų. Nė vienas kitas Europos regionas nesiginklavo pagonybe tiek ilgai ir tiek sistemingai.
Popierinis krikštas ir tikras gyvenimas – ne tas pats
Čia svarbiausia detalė, kurią mokyklinis pasakojimas dažnai praleidžia: oficialus krikštas ir religijos pasikeitimas žmonių galvose – du skirtingi dalykai.
Katalikybę pirmiausia priėmė elitas – bajorija, dvaras. Valstiečiai senąsias apeigas tęsė dar ilgai, dažnai slapta. Ir štai kas įdomiausia: Lietuvoje praktiškai nebuvo senojo tikėjimo žynių ar jo išpažinėjų persekiojimo. Jokios inkvizicijos, jokių laužų už pagonybę. Krikščionybė čia plito ne baime paremtu spaudimu, o tiesiog laiku ir parapijų tinklo augimu.
Kaimo bendruomenės dar šimtmečiais laikėsi savų papročių prie savų šventviečių, naujas krikščioniškas praktikas tiesiog prisiderindamos prie senosios tradicijos, o ne ją naikindamos. Sinkretizmas, o ne pakeitimas.
Kodėl tai svarbu šiandien
Lietuvos krikštas – ne data kalendoriuje, o procesas, kuris tęsėsi nuo 1251 iki bent 1417 metų, o kaimuose – dar ilgiau. Jis įvyko ne dėl dvasinio nušvitimo, o dėl labai konkretaus karinio-diplomatinio skaičiavimo: krikštas atėmė iš priešo teisinį pagrindą kariauti.
Ir jis įvyko vėlai – taip vėlai, kad kai Lietuva galiausiai tapo krikščioniška visa apimtimi, iki Kolumbo kelionės į Ameriką buvo likę mažiau nei šimtas metų. Paskutinė pagoniška tauta Europoje sugebėjo išsilaikyti beveik iki Naujųjų amžių slenksčio. Tai nėra atsilikimas, kaip kartais bandoma pateikti. Tai atkaklumas, kurio dauguma to meto Europos valstybių tiesiog neturėjo progos parodyti, nes buvo pakrikštytos jėga anksčiau, nei spėjo apsispręsti pačios.
Daugiau apie istoriją – skiltyje Istorija, apie mokslo tyrimus – Mokslo skyriuje.
Šaltiniai: D. Baronas, S. C. Rowell, „The Conversion of Lithuania. From Pagan Barbarians to Late Medieval Christians” (Vilnius, 2015); Lituanistika.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kada oficialiai prasidėjo ir baigėsi Lietuvos krikštas?
Lietuvos krikšto procesas truko beveik du šimtai metų. Jis prasidėjo 1251 metais, kai krikštą priėmė Mindaugas, o baigėsi 1417 metais įsteigus Žemaičių vyskupiją, nors kaimuose senosios tradicijos gyvavo dar ilgiau.
Kodėl Jogaila priėmė krikštą 1387 metais?
Jogailos motyvacija neturėjo nieko bendra su teologija ir buvo grynas politinis skaičiavimas. Krikštas ir vedybos su Lenkijos karaliene Jadvyga suteikė Lietuvai galingą sąjungininką bei atėmė iš kryžiuočių teisinį pagrindą kariauti su pagonimis.
Ar Lietuvoje buvo persekiojami senojo tikėjimo išpažinėjai?
Lietuvoje praktiškai nebuvo senojo tikėjimo žynių ar jo išpažinėjų persekiojimo ir nebuvo jokių laužų už pagonybę. Krikščionybė plito laiku, per parapijų tinklo augimą bei taikų sinkretizmą, kai kaimo bendruomenės naujas praktikas derino su senaisiais papročiais.
