„Jūs gyvenate tik tol, kol mes leidžiame.” Šis sakinys, nuskambėjęs Rusijos valstybinėje televizijoje, būtų juokingas, jei nebūtų taip rimtai ištartas. Nes jei kas ir turėtų mokėti istorijos pamokas apie tai, kieno malone kas gyveno, tai būtent Maskva – valstybė, kuri didžiąją savo istorijos dalį egzistavo ne dėl savo galios, o dėl kitų tolerancijos, pinigų ir technologijų. Pažiūrėkime atidžiau, kas per šešis šimtus metų iš tiesų leido Rusijai išgyventi.
Pradžia: mokesčių mokėtoja Aukso Ordai
XIII–XV amžiais tai, kas vėliau taps Maskvos didžiąja kunigaikštyste, buvo ne imperija, o mokesčių mokėtoja. Mongolų-totorių Aukso Orda valdė Maskvos kunigaikščius per vasalitetą – jie važiuodavo į ordos stovyklą gauti valdymo etiketės (jarlyko), mokėjo duoklę ir dažnai patys rinko mokesčius kitiems kunigaikščiams ordos naudai. Maskva tuo metu buvo tik viena iš daugelio provincijų, kurios likimas priklausė nuo chano malonės. Jokios „jėgos kalbos” tuo metu Maskva nekalbėjo – ji mokėjo, lenkėsi ir laukė, kada bus leista augti.
Ironiška, bet būtent šis vasalinis paklusnumas ir leido Maskvai išlikti bei palaipsniui sustiprėti, kol kiti kunigaikščiai – Tverė, Riazanė, Novgorodas – nyko konfliktuose. Maskva išmoko pamoką anksti: geriau tylėti ir kaupti jėgas, nei rėkti apie savo galią, kurios dar nėra.
LDK laikai: kaimynas, kuris ne kartą galėjo viską baigti
Čia istorija tampa dar įdomesnė – ir kur kas mažiau maloni šiuolaikinei Kremliaus naratyvo versijai. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV–XV amžiais buvo viena stipriausių Europos valstybių, o jos teritorija tuo metu driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Didelė dalis dabartinės Ukrainos, Baltarusijos ir net dalis dabartinės Rusijos vakarinių žemių priklausė LDK, o ne Maskvai.
XVII amžiaus pradžioje, per vadinamąjį Suirutės metą (Смута), Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė – lietuvių ir lenkų junginiai – 1610-aisiais užėmė patį Maskvos Kremlių ir laikė jį beveik dvejus metus. Rusijos sostas tuo metu formaliai turėjo atitekti Lenkijos karalaičiui Vladislovui. Kitaip tariant, valstybė, kuri šiandien moko kitus apie „jėgos kalbą”, pati kadaise egzistavo tik todėl, kad kaimynai – tuo skaičiuje ir lietuviai – nusprendė jos neanihiliuoti, o vėliau leido jai atsikurti po sava valdžia. Jei istorija būtų pasisukusi kitaip, šiandieninės Rusijos tokia, kokią pažįstame, tiesiog nebūtų.
Petro Didžiojo era: modernizacija su svetima pagalba
XVIII amžiaus pradžioje Petras I supranta akivaizdų dalyką – Rusija technologiškai atsilikusi nuo Europos dešimtmečiais, jei ne šimtmečiais. Ką jis daro? Ne skelbia „jėgos kalbos”, o keliauja į Olandiją ir Angliją mokytis laivų statybos, samdo tūkstančius Vakarų inžinierių, karininkų, amatininkų, kviečia vokiečius administruoti valstybės aparatą. Peterburgas – imperijos vitrina – statomas pagal Vakarų architektų projektus, Vakarų technologijomis, dažnai ir Vakarų kapitalu.
Visa Rusijos imperijos modernizacija XVIII–XIX amžiuje remiasi tuo pačiu modeliu: kviesti svetimus specialistus, kopijuoti svetimas technologijas, skolintis svetimus pinigus. Rusijos geležinkelių tinklas XIX amžiaus antroje pusėje statomas iš esmės prancūzų ir belgų kapitalu. Ekonomikos istorikų duomenimis, 1914 metais užsieniečiams priklausė beveik pusė visų Rusijos akcinių bendrovių akcijų, o 1895–1914 metais užsienio kapitalo įplaukos sudarė iki 55–60 proc. visų šalies vidaus investicijų. Tai ne nepriklausomos galios istorija. Tai istorija valstybės, kuri nuolat samdė, skolinosi ir kopijavo, kad neatsiliktų.
Antrasis pasaulinis karas: kai be svetimos pagalbos SSRS būtų žlugusi
Čia oficiali Kremliaus versija itin trapi, todėl ją verta priminti be jokių eufemizmų. JAV ir Didžioji Britanija per Lend-Lease programą 1941–1945 metais pristatė Sovietų Sąjungai milžinišką kiekį karinės ir pramoninės pagalbos – apie 400 tūkstančių sunkvežimių, tūkstančius lėktuvų ir tankų, milijonus tonų maisto, degalų, geležinkelio bėgių, medžiagų amunicijai gaminti. Istorikai skirtingai vertina tikslų šios pagalbos poveikį pergalei, bet net patys sovietų maršalai, tarp jų Georgijus Žukovas, privačiuose pokalbiuose pripažino, kad be sąjungininkų tiekimų karas būtų užsitęsęs kur kas ilgiau, o galbūt būtų baigęsis kitaip.
Kitaip tariant, valstybė, kuri šiandien save vaizduoja kaip vienintelę fašizmo nugalėtoją, tą pergalę pasiekė su labai apčiuopiama Vakarų sąjungininkų pagalba. Šis faktas šiuolaikinėje Rusijos propagandoje sistemingai nutylimas arba minimizuojamas – jis tiesiog netelpa į naratyvą apie savarankišką galią, kuri niekam nieko neskolinga.
Nafta ir dujos: kaip geologinė sėkmė tapo „jėgos” pagrindu
Ir čia prieiname prie pačios sultingiausios ironijos. Visa dabartinė Rusijos karinė ir politinė galia – tos pačios raketos, tie patys laivynai, apie kuriuos taip mėgsta kalbėti Solovjovas – finansuojami iš gamtos išteklių, kurių Rusija pati neišrado, o tiesiog atrado po savo žeme.
1970-aisiais, pasauliniam naftos kainų šuoliui po naftos embargo, Sovietų Sąjunga netikėtai atrado auksinę gyslą – Vakarų Sibiro naftos telkinius, ir pradėjo juos aktyviai eksportuoti į tas pačias Vakarų valstybes, kurias šiandien vadina priešais. Tie petrodolerių srautai iš esmės pratęsė sovietinės sistemos gyvavimą papildomam dešimtmečiui, kai vidinė ekonomika jau seniai buvo nebefunkcionali.
Po 1998-ųjų krizės, kai Rusijos ekonomika buvo ant bankroto ribos ir šalis skolinosi iš Tarptautinio valiutos fondo, būtent naftos kainų augimas 2000-aisiais – ne Kremliaus ekonominis genijus – iš esmės sufinansavo Vladimiro Putino valdymo pirmąjį dešimtmetį, valstybės rezervų kaupimą ir vėlesnę karinę modernizaciją. Pasaulio banko ir Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, naftos ir dujų sektorius iki šiol sudaro didžiąją dalį Rusijos federalinio biudžeto pajamų. Be šios geologinės loterijos laimikio – kurio Rusija, beje, negalėtų parduoti be Vakarų technologijų gręžimui ir Vakarų rinkų pirkti – šiuolaikinė Rusijos karinė mašina tiesiog neegzistuotų tokios, kokią matome šiandien.
Kas iš tiesų „leido” kam gyventi
Sudėkime šešis šimtus metų į vieną sakinį: Maskva išgyveno, nes Aukso Orda leido jai rinkti mokesčius; ji atsikūrė, nes LDK ir Lenkijos kariuomenės, užėmusios Kremlių, nenusprendė sunaikinti Maskvos valstybingumo; ji modernizavosi, nes Vakarų inžinieriai atvyko ją mokyti; ji laimėjo didžiausią XX amžiaus karą su sąjungininkų sunkvežimiais keliuose ir lėktuvais danguje; o jos dabartinė karinė galia finansuojama iš naftos, kurią perka būtent tie patys Vakarai, kuriems dabar grasinama televizijos studijoje.
Tad kai Rusijos valstybinės televizijos komentatorius sako, kad Vakarų lyderiai gyvena tik tol, kol Maskva tam pritaria, verta jam priminti paprastą dalyką – istorija veikė lygiai priešinga kryptimi kur kas dažniau, nei jam patogu prisiminti. Valstybė, kuri nuolat gyveno iš kitų malonės, technologijų ir pinigų, šiandien vaidina galios šeimininkę. Tai nėra galios demonstracija. Tai atminties spraga, kurią bandoma užpildyti garsiu balsu.
Istorija, skirtingai nei propaganda, neturi redaktoriaus, kuris galėtų ištrinti nepatogius skyrius. Ji tiesiog laukia, kol kas nors vėl ją perskaitys.
Šaltiniai: Pasaulio bankas, Tarptautinė energetikos agentūra, istorikų darbai apie Lend-Lease programą (JAV Valstybės departamento archyvai), Rusijos imperijos ekonomikos istorijos tyrimai (XIX a. užsienio investicijų duomenys)
Dažniausiai užduodami klausimai
Kokia buvo Maskvos padėtis XIII–XV amžiais Mongolų-totorių Aukso Ordos atžvilgiu?
Šiuo laikotarpiu Maskvos kunigaikštystė buvo ne imperija, o Aukso Ordos vasalė ir mokesčių mokėtoja, kurios likimas visiškai priklausė nuo chano malonės. Maskvos kunigaikščiai vykdydavo į įvairias stovyklas gauti valdymo etikečių bei rinkdavo duoklę kitiems kraštams.
Kaip Vakarų pagalba ir sąjungininkai paveikė Sovietų Sąjungos veiklą Antrojo pasaulinio karo metais?
Pagal JAV ir Didžiosios Britanijos Lend-Lease programą 1941–1945 metais Sovietų Sąjungai buvo pristatytas milžiniškas kiekis karinės bei pramoninės pagalbos. Tai apėmė šimtus tūkstančių sunkvežimių, lėktuvų, tankų bei milijonus tonų maisto ir degalų, be kurių karas būtų užsitęsęs arba pasibaigęs kitaip.
Iš kur Maskva gavo lėšų savo dabartinei karinei galiai ir ekonominiam vystymuisi sukurti?
Visa šiuolaikinė Rusijos karinė ir politinė galia yra tiesiogiai finansuojama iš gamtos išteklių, ypač Vakarų Sibiro naftos ir dujų eksporto į Vakarų valstybes. Šios pajamos išaugus kainoms sufinansavo valstybės rezervų kaupimą bei vėlesnę karinę modernizaciją.
