Klausyk NNP.LT
Rugsėjo 23-iąją, Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, Klaipėdos universiteto istorikas dr. Justas Stončius priminė po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose atsidūrusių lietuvių, įtartų prisidėjus prie Holokausto nusikaltimų, persekiojimo istoriją. Lietuvos skaitytojui ši tema svarbi ne vien kaip JAV teisėsaugos darbo epizodas: tyrimai buvo susiję su buvusiais Vilniaus saugumo policijos darbuotojais ir lietuvių policijos batalionų nariais, o viešos diskusijos dėl įtariamųjų veikė Lietuvos įvaizdį tarptautinėje erdvėje. Analizėje aptarti atvejai rodo, kad karo metais galimai padarytų nusikaltimų klausimas išliko reikšmingas ir po kelių dešimtmečių, kai asmenys jau gyveno JAV. Šią analizę Lietuvos žydų genocido atminimo dieną paskelbė portalas LRT.lt.
Specialus JAV Teisingumo departamento skyrius
JAV Teisingumo departamente 1979 metais įkurtas Specialiųjų tyrimų skyrius, trumpinamas OSI, tapo instituciniu pagrindu byloms dėl į Jungtines Amerikos Valstijas po karo patekusių asmenų praeities. Per savo veiklos laikotarpį skyrius pasiekė, kad JAV pilietybė būtų atimta iš 61 asmens, kaltinto dalyvavimu Holokauste, o maždaug 50 asmenų buvo priversti išvykti iš šalies. Šie du skaičiai apibrėžia dvi skirtingas teisines pasekmes: vieniems asmenims panaikinta pilietybė, kiti neteko galimybės likti JAV. Lietuvių atvejai buvo vienas iš šio platesnio JAV teisėsaugos darbo segmentų. JAV Teisingumo departamento informacija apie OSI veiklą pateikta 2000 metų rinkinyje „Lietuvos žydų žudynių byla“.
OSI tyrimai neapsiribojo vienu miestu ar viena buvusių karo metų struktūra. Tarp visų šio skyriaus tirtų asmenų, taip pat iš JAV išsiųstų arba pilietybės netekusių nacių kolaborantų lietuviai sudarė apie 16 procentų. Kitaip tariant, maždaug kas šeštas šioje statistinėje grupėje minimas asmuo buvo lietuvis. Tyrimų dėmesys krypo į buvusius Vilniaus apygardos saugumo darbuotojus ir 2-ojo, 12-ojo bei 252-ojo lietuvių policijos batalionų narius. Šie konkretūs vienetai leidžia atskirti bendrą diskusiją apie išeiviją nuo teisėsaugos nagrinėtų asmenų bei struktūrų. Apie lietuvių dalį ir pagrindinius tyrimų objektus rašoma 2000 metų dokumentų ir straipsnių rinkinyje „Lietuvos žydų žudynių byla“.
Vienuolika bylų prieš Lietuvos kilmės asmenis
Nuo 1990 metų JAV teisėsaugos institucijos pradėjo 11 denatūralizacijos bylų prieš Lietuvos kilmės asmenis. Jose asmenys kaltinti atvykstant į JAV pateikę melagingus duomenis ir nuslėpę karo nusikaltimus. Vienuolika pradėtų bylų rodo apčiuopiamą šios krypties tyrimų mastą būtent Lietuvos kilmės asmenų atžvilgiu po 1990-ųjų. Kaltinimai apėmė ne tik galimą veiklą karo metais, bet ir informacijos pateikimą persikeliant gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Tokia bylų formuluotė aiškiai susiejo karo laikotarpio aplinkybes su vėlesniu asmens teisiniu statusu JAV: pilietybės klausimas buvo nagrinėjamas kartu su įtarimais dėl nuslėptos praeities.
Šių procesų reikšmė Lietuvos išeivijos aplinkai buvo platesnė nei atskirų bylų baigtis. Tyrimai buvo nukreipti į konkrečius asmenis, tačiau viešumoje jie kėlė klausimą, kaip bendruomenės turėtų reaguoti į įtarimus dėl karo nusikaltimų ir į JAV institucijų veiksmus. Apie 16 procentų lietuvių dalis tarp OSI tirtų ar nubaustų nacių kolaborantų ir 11 nuo 1990 metų pradėtų bylų nėra vienodi rodikliai: pirmasis apima platesnę OSI tirtų, išsiųstų ar pilietybės netekusių asmenų grupę, o antrasis nurodo konkrečiai Lietuvos kilmės asmenims pradėtus denatūralizacijos procesus. Šis skirtumas svarbus vertinant tyrimų mastą ir nekeliant vienos statistikos vietoje kitos.
Aleksandro Lileikio pilietybės byla
Vienu žinomiausių atvejų tapo buvusio Vilniaus saugumo policijos viršininko Aleksandro Lileikio byla. JAV federalinis teismas 1996 metais atėmė iš jo JAV pilietybę. Po šio sprendimo A. Lileikis grįžo į Lietuvą, kur jo atžvilgiu procesas vyko Vilniaus apygardos teisme. Byla nebuvo pasibaigusi, kai 2000 metų rugsėjo 26 dieną jis mirė, būdamas 93 metų. Chronologija čia ypač aiški: pilietybės atėmimas JAV įvyko 1996 metais, vėliau jis grįžo į Lietuvą, o teismo procesas Vilniuje liko nebaigtas dėl jo mirties 2000 metais. Šią informaciją apie A. Lileikio mirtį ir nepasibaigusį procesą tą dieną pateikė Vilniaus apygardos teismas.
A. Lileikio atvejis sieja JAV institucijų sprendimą su Lietuvos teismine aplinka. Federalinio teismo sprendimas dėl JAV pilietybės nereiškė, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėtas procesas galėjo būti laikomas užbaigtu: jis nepasiekė pabaigos iki 93 metų A. Lileikio mirties. Todėl šioje istorijoje svarbios abi datos – 1996-ieji, kai JAV atėmė pilietybę, ir 2000 metų rugsėjo 26-oji, kai procesas Lietuvoje nutrūko jam mirus. Būtent tokia įvykių seka parodo, kad su galimu dalyvavimu Holokausto nusikaltimuose susiję teisiniai klausimai peržengė vienos valstybės ribas ir tęsėsi dešimtmečius po karo.
Algimanto Dailidės parodymai Ohajuje
Kitas konkretus OSI veiklos epizodas susijęs su buvusiu Vilniaus saugumo policijos pareigūnu Algimantu Dailide. 1995 metų gruodį jis davė oficialius parodymus JAV Ohajo šiaurinės apygardos teisme pagal OSI pateiktą ieškinį. Vėliau A. Dailidė neteko JAV pilietybės ir teisės gyventi šalyje. Šie faktai išskiria tris proceso dalis: OSI inicijuotą ieškinį, oficialius parodymus federaliniame teisme Ohajuje ir vėlesnes teisines pasekmes – pilietybės bei teisės gyventi JAV netekimą. Oficialūs 1995 metų gruodžio parodymai užfiksuoti JAV Ohajo šiaurinės apygardos teismo medžiagoje.
A. Dailidės ir A. Lileikio atvejai turi bendrą ryšį su buvusia Vilniaus saugumo policija, tačiau jų procesų eiga pagal pateiktus faktus skyrėsi. A. Dailidės atveju nurodomi parodymai Ohajo šiaurinės apygardos teisme 1995 metų gruodį ir vėlesnis teisės gyventi JAV praradimas. A. Lileikio atveju nurodytas 1996 metų federalinio teismo sprendimas atimti pilietybę, grįžimas į Lietuvą ir nebaigtas procesas Vilniaus apygardos teisme. Abu epizodai leidžia matyti, kad JAV teisėsauga nagrinėjo Lietuvos kilmės asmenų bylas skirtingais procesiniais etapais ir skirtingose vietose, tačiau su tais pačiais esminiais kaltinimais dėl nuslėptos karo meto praeities.
Išeivijos pozicija 1977 metais
Diskusijos dėl atsakomybės už Holokausto nusikaltimus Amerikos lietuvių aplinkoje vyko dar iki OSI įkūrimo 1979 metais. 1977 metų pradžioje Amerikos Lietuvių Tarybos vardu kunigas dr. Juozas Prunskis pasiūlė Lietuvos žydų draugijai Izraelyje paskelbti pareiškimą. Siūlyto pareiškimo esmė buvo atskirti pavienių asmenų atsakomybę nuo visos tautos: jame turėjo būti nurodyta, kad žydų žudynėse dalyvavo tik pavieniai asmenys, o visa lietuvių tauta už Holokausto nusikaltimus neatsako. Šis siūlymas rodo, kad 1977 metais svarstyta, kaip viešai formuluoti kolektyvinės ir individualios atsakomybės ribą. Apie šią iniciatyvą nurodoma Amerikos Lietuvių Tarybos dokumentuose, publikuotuose rinkinyje „Lietuvos žydų žudynių byla“.
Pasiūlymas buvo pateiktas dvejais metais anksčiau nei 1979-aisiais JAV Teisingumo departamente įkurtas OSI. Todėl jis atskleidžia, kad išeivijos aplinkoje klausimas dėl žydų žudynių ir galimos lietuvių atsakomybės buvo keliamas prieš prasidedant vėlesniems JAV teisėsaugos tyrimams. Kartu jo formuluotė nekalba apie visų asmenų veiksmus vienodai: joje aiškiai išskiriami pavieniai dalyviai ir visa lietuvių tauta. Vėlesnės 11 denatūralizacijos bylų nuo 1990 metų bei konkretūs A. Lileikio ir A. Dailidės procesai parodė, kad JAV institucijos vertino individualių asmenų teisinę padėtį.
Poveikis Lietuvos įvaizdžiui
Tarptautinį šių diskusijų matmenį sustiprino Pasaulinis žydų kongresas ir Amerikos žydų komitetas. Spaudoje šios organizacijos viešai kaltino Rytų ir Vidurio Europos emigrantų bendruomenes Jungtinėse Amerikos Valstijose karo nusikaltėlių dangstymu. Lietuvos atveju tokie kaltinimai turėjo ilgalaikių pasekmių šalies įvaizdžiui 1990–1995 metais, kai Lietuva siekė tarptautinio pripažinimo ir integracijos į Vakarų struktūras. Tai buvo penkerių metų laikotarpis, kuriame istorinių nusikaltimų atmintis ir su išeivija susiję ginčai tapo tarptautinės reputacijos klausimu, o ne vien praeities vertinimu. Šį poveikį Lietuvos įvaizdžiui Klaipėdos universiteto tyrimas aptaria 2025 metų kovo 28 dienos publikacijoje.
Rugsėjo 23-iosios atminimo dienos kontekste ši istorija primena kelis vienas su kitu susijusius faktus: 1977 metais siūlytą išeivijos pareiškimą, 1979 metais įkurtą OSI, 61 pilietybės netekusį asmenį ir apie 50 iš JAV išvykusių asmenų, maždaug 16 procentų lietuvių dalį OSI nagrinėtoje grupėje bei 11 nuo 1990 metų pradėtų bylų prieš Lietuvos kilmės asmenis. A. Lileikio ir A. Dailidės bylos šiuos skaičius susieja su konkrečiais teisminiais procesais. Jos taip pat parodo, kad atsakomybės už karo meto nusikaltimus klausimas JAV ir Lietuvoje buvo sprendžiamas individualiose bylose, tačiau jo atgarsiai palietė platesnes išeivijos diskusijas ir Lietuvos santykius su tarptautinėmis žydų organizacijomis.
Šaltiniai
Dažniausiai užduodami klausimai
Kada ir kokiu tikslu JAV Teisingumo departamente buvo įkurtas Specialiųjų tyrimų skyrius?
JAV Teisingumo departamente Specialiųjų tyrimų skyrius, trumpinamas OSI, buvo įkurtas 1979 metais. Jis tapo instituciniu pagrindu tyrimams ir byloms dėl į JAV po karo patekusių asmenų praeities bei galimo jų dalyvavimo Holokauste.
Kokia buvo Aleksandro Lileikio bylos baigtis ir chronologija?
JAV federalinis teismas 1996 metais atėmė iš buvusio Vilniaus saugumo policijos viršininko Aleksandro Lileikio JAV pilietybę. Po šio sprendimo jis grįžo į Lietuvą, kur jam buvo iškelta byla Vilniaus apygardos teisme, tačiau ji liko nebaigta A. Lileikiui mirus 2000 metų rugsėjo 26 dieną.
Kaip JAV teisėsaugos tyrimai dėl karo nusikaltimų paveikė Lietuvos įvaizdį?
Tarptautinės žydų organizacijos spaudoje kaltino emigrantų bendruomenes karo nusikaltėlių dangstymu. Lietuvos atveju tokie kaltinimai turėjo ilgalaikių pasekmių šaliai 1990–1995 metais, kai ji siekė tarptautinio pripažinimo ir integracijos į Vakarų struktūras.
