Klausyk NNP.LT
Vilniaus žiūrovai spalio 1 dieną galės nemokamai pamatyti Ukrainos choreografės Ritos Liros performansą „Spąstai“, kuriuo bus atverta Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos’26“ užsienio programa. Ketvirtadienį, 18 valandą, prie MO muziejaus vyksiantis pasirodymas Lietuvos publikai suteiks progą viešojoje miesto erdvėje susitikti su kūriniu, kalbančiu apie karo patirtį, priverstinį išvykimą ir žmogaus būseną, kai fizinės bei psichologinės ribos ima panašėti į spąstus. Renginys nemokamas, tad festivalio pradžios vakaras bus atviras ne vien įprastai teatro auditorijai, bet ir praeiviams bei miesto svečiams.
Atvira miesto erdvė – karo patirties pasakojimui
„Spąstai“ prie MO muziejaus bus rodomi 2026 metų spalio 1-ąją – dieną, kai „Sirenos’26“ užsienio programa pereina į viešą Vilniaus erdvę. Pasirinkta vieta yra svarbi kūrinio formai: tai ne tradicinė teatro scena su aiškia riba tarp atlikėjos ir salėje sėdinčių žmonių, o atvira aplinka, kurioje miesto architektūra tampa pasirodymo dalimi. Per maždaug 20 minučių Lira judesiu kurs būseną, kuriai nereikia žodinio vertimo. Tokia forma leidžia skirtingos patirties žiūrovams atpažinti kūno siunčiamus signalus – įtampą, bandymą išsilaisvinti, sustingimą ar atkaklų judėjimą pirmyn. Konkreti renginio programa ir laikas skelbiami festivalio informaciją paskelbusioje publikacijoje.
Liros kūrinio centre – ne vien individuali atlikėjos būsena. Menininkė pabrėžia, kad šiandien pasaulyje daug žmonių jaučiasi tarsi įkalinti: šį pojūtį gali kelti karas, prievarta, priverstinis persikėlimas ar nuolatinis nesaugumas. Ukrainos karo kontekste ši metafora įgauna ypač tiesioginį svorį, tačiau performansas nėra paremtas paaiškinamuoju tekstu ar chronologiniu karo įvykių pasakojimu. Vietoje to žiūrovas susidurs su kūnišku vaizdiniu, kuriame suvaržymas ir pastangos iš jo ištrūkti atpažįstami per judesio intensyvumą, santykį su aplinka bei kostiumo kuriamą ribą.
Dvidešimt minučių be ištarto teksto
Performansas truks 20 minučių ir jame nebus naudojamas žodinis tekstas. Tai reiškia, kad pasakojimas prie MO muziejaus bus kuriamas ne per frazes ar dialogą, o per šiuolaikinio šokio, gatvės šokio elementų, skulptūros ir miesto erdvės derinį. Tokia pasirinkta vizuali kalba leidžia Lirai architektūrą traktuoti ne kaip foną, bet kaip aktyvią kūrinio dalį: pastato linijos, atstumas nuo žiūrovų, atvira aikštės erdvė ir aplink esantys objektai tampa judesio partneriais. Šokis čia priartėja prie miesto poezijos – trumpalaikio, bet konkrečioje vietoje gimstančio vaizdo, kurio neįmanoma visiškai pakartoti uždarame teatre. Kūrinio aprašymą ir jo trukmę pateikia MO muziejaus renginio informacija.
Ne mažiau svarbi „Spąstų“ dalis yra kostiumas, sukurtas kaip kokoną primenanti „antra oda“. Ilgos audinio juostos susipina su aplinkos objektais ir kūnu, todėl drabužis nėra tik sceninis įvaizdis – jis veikia kaip fizinė kliūtis bei regimas psichologinio suvaržymo ženklas. Kokono palyginimas leidžia vienu metu kalbėti apie du priešingus procesus: apsaugą ir uždarymą. Kokonas gali saugoti, tačiau taip pat riboja judėjimą; panašiai žmogus karo ar migracijos aplinkybėmis gali ieškoti saugumo, kartu patirdamas prarastos laisvės jausmą. Audinio juostos, susikabinančios su miesto erdve, šią abstrakčią būseną paverčia aiškiai matomu veiksmu. Kostiumo koncepcija pristatoma festivalio „Sirenos’26“ programoje.
Garso sluoksnį performansui sukūrė Ukrainos kompozitorė Jana Šliabanska, kuri taip pat atliko muzikos montavimą. Šis kūrybinės komandos pasirinkimas svarbus tuo, kad choreografijos ir garso dialogas jungia dvi Ukrainos menininkes, šiandieniančias karo paženklintos šalies kultūrinėje patirtyje. Kadangi pačiame spektaklyje nėra tariamų žodžių, muzika ir garsinė dramaturgija gali nurodyti judesio tempą, stiprinti įtampą arba palikti vietos tylai bei aplinkos garsams. Viešojoje Vilniaus erdvėje tai suteiks pasirodymui papildomą sluoksnį: kompozicija skambės ne izoliuotame scenos „juodajame dėžutės“ formate, o greta gyvo miesto ritmo. Šliabanskos indėlis nurodomas projekto „Let The Body Speak“ paskelbtoje kūrinio medžiagoje.
Misija neleisti Europai pamiršti karo
Lira savo kūrybinę veiklą sieja su pareiga Prancūzijos ir platesnei Europos visuomenei kalbėti apie Ukrainos karą. Ši laikysena nėra vien deklaracija apie meno aktualumą: „Spąstuose“ karas neperkeliama į informacinio pranešimo formą, bet perteikiamas per kūno galimybių ir ribų tyrimą. Menininkei svarbu priminti, kad karas tęsiasi ir po to, kai pirmųjų invazijos metų sukrėtimas daugelyje Europos šalių tapo kasdienio naujienų srauto dalimi. Vilniuje ši tema skambės mieste, kuris nuo 2022 metų yra vienas aktyvių Ukrainos palaikymo centrų, todėl pasirodymas čia bus ir meninis, ir solidarumo gestas.
1996 metais Ukrainoje gimusi Lira šiuolaikinės choreografijos bakalauro studijas baigė Kijevo Boriso Hrinčenkos universitete. Šis profesinis pagrindas susijęs su jos dabartine praktika, kurioje šokis neišskiriamas iš kitų vizualių formų. „Spąstuose“ tai atsiskleidžia per santykį su skulptūrišku kostiumu, pastatų linijomis ir pačios aikštės masteliu. Menininkės biografijoje Kijevas yra ne tik studijų vieta, bet ir pradinis kūrybinio kelio taškas, iš kurio vėliau jos darbai pasiekė įvairias Europos scenas bei viešąsias erdves. Liros išsilavinimą ir kūrybinę biografiją aprašo Prancūzijos šokio centro „La Briqueterie“ menininkės profilis.
Kelias iš Ukrainos į Paryžių
Rusijai 2022 metais pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, Lira pasitraukė į Paryžių. Šis persikėlimas jos kūryboje tapo ne atsitraukimu nuo Ukrainos temos, o nauju būdu ją kelti Vakarų Europos kultūrinėje erdvėje. Prancūzijoje choreografė gavo šalies kultūros ministerijos skubios paramos programos PAUSE stipendiją. Tokia parama menininkei suteikė galimybę tęsti profesinį kelią aplinkybėmis, kai karas nutraukė iki tol turėtą įprastą gyvenimo ir darbo ritmą. Lira taip pat vienus metus dalyvavo rezidencijoje Paryžiaus menų centre „Cité internationale des arts“, kur tarptautiniai kūrėjai gali plėtoti darbus ir megzti ryšius su vietos kultūros lauku.
2023–2024 mokslo metais Lira baigė ir „Hérodote“ švietimo programą Paryžiaus dailės akademijoje, vadinamojoje „Beaux-Arts de Paris“. Šis etapas rodo, kad jos veikla Paryžiuje apėmė ne tik skubią pagalbą po išvykimo iš Ukrainos, bet ir nuoseklų profesinį tobulėjimą. Choreografei, kurios darbuose susitinka judesys, objektai ir architektūra, dailės akademijos aplinka natūraliai plečia kūrybinį lauką už vien šokio technikos ribų. Vilniuje pristatomas performansas todėl gali būti suvokiamas kaip patirties, sukauptos tarp Ukrainos ir Prancūzijos, koncentratas: jame karo sukelta būsena susitinka su Europoje įgytomis naujomis meninės raiškos priemonėmis.
Septynios šalys ir judančios sienos
Liros spektakliai bei performansai iki šiol buvo pristatyti septyniose šalyse – Prancūzijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Ispanijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir Ukrainoje. Šis sąrašas rodo, kad Vilniaus pasirodymas nėra pavienis menininkės vizitas, nors kiekvienas „Spąstų“ rodymas neišvengiamai prisitaiko prie konkrečios erdvės. Lietuva tarp septynių šalių išsiskiria tuo, kad čia kūrinys įtrauktas į tarptautinio teatro festivalio programą ir rodomas pačiame sostinės centre. Tokia sklaida leidžia Ukrainos karo patirtį išgirsti ne tik per politines diskusijas ar humanitarinės pagalbos žinias, bet ir per šiuolaikinio meno kūrinį, kuris pasiekia skirtingas nacionalines auditorijas.
Choreografė taip pat dalyvauja tarptautiniame šokio projekte „Moving Borders“. Jį koordinuoja Europos šokio tinklas „Aerowaves“ kartu su partneriais iš Čekijos – „Tanec Praha“, Italijos – „Arte Sella“, ir Prancūzijos – „La Briqueterie“. Pats projekto pavadinimas, reiškiantis judančias sienas, dera su Liros biografija ir kūryba: menininkė dirba tarp valstybių, o jos kūriniuose ribos suvokiamos kaip nuolat persitvarkančios fizinės bei vidinės struktūros. Keturių šalių partnerystė suteikia jos darbams platesnį Europos kontekstą, tačiau performanso atspirties taškas lieka labai konkretus – Ukrainos žmonių gyvenimas karo sąlygomis.
Festivalio tema – pabėgimas, kuris neatitraukia nuo tikrovės
„Sirenos’26“ Vilniuje vyksta nuo 2026 metų rugsėjo 23 dienos iki spalio 8 dienos, tad Ritos Liros pasirodymas rengiamas maždaug festivalio viduryje. Šių metų programos tema – „Teatras yra pabėgimas“. „Spąstai“ šią idėją perskaito nevienareikšmiškai: pabėgimas gali būti išvykimas iš karo zonos, pastanga ištrūkti iš vidinės įtampos arba laikina meninė erdvė, kurioje sunkiai įvardijama patirtis tampa matoma. Kita vertus, Liros kūrinys neleidžia pabėgimo suprasti kaip užmaršties – performansas siekia grąžinti žiūrovą prie karo pasekmių ir suvaržymo būsenos. Festivalio datas ir temą skelbia „Sirenų“ festivalio programa.
Ukrainos kultūrai festivalyje skiriamas platesnis dėmesys nei vienam spalio 1-osios rodymui. Nuo rugsėjo 25 dienos iki spalio 1-osios Vilniuje vieši keturi jaunieji scenos meno prodiuseriai iš Ukrainos, kurie dalijasi profesine patirtimi. Šis septynių dienų laikotarpis sutampa su Liros pasirodymu ir papildo jį kitu perspektyvos tašku: scenoje matomas kūrėjos darbas, o už scenos aptariami prodiusavimo, partnerystės ir tarptautinio kultūros bendradarbiavimo klausimai. Keturių prodiuserių viešnagė rodo, kad Ukrainos menas Vilniuje pristatomas ne kaip vienkartinis solidarumo simbolis, bet kaip gyvas profesinis laukas, kuriam svarbūs ryšiai ir tęstinumas.
Liros pristatymą Lietuvoje finansiškai ir organizaciškai remia Ukrainos institutas. Ši partnerystė leidžia performansą įtraukti į Vilniaus kultūrinį gyvenimą kaip Ukrainos meno programos dalį, o ne vien kaip individualų svečių pasirodymą. Nemokamas rodymas prie MO muziejaus atitinka ir festivalio pasirinkimą išeiti už įprastų teatro salių ribų: kūrinys pasiekiamas žmonėms, kurie galbūt nebūtų pirkę bilieto į šiuolaikinio šokio spektaklį. Spalio 1 dienos vakare 20 minučių truksiantis pasirodymas taps trumpu, bet koncentruotu susitikimu su kūnu, miestu ir karo palikta įtampa – patirtimi, kurią Lira siekia išlaikyti matomą Europos akyse.
