Deimantė Bulbenkaitė perspėja: Vilniui būtina aiški mados

Jums taippat gali patikti...

Klausyk NNP.LT

0:00 / 0:00

Vilniaus mados savaitė šį rugsėjį surengta antrą kartą po ilgos pertraukos, tačiau kartu su renginio sugrįžimu iškilo ir esminis klausimas – kokį vaidmenį jis turi atlikti sostinės kultūriniame bei mados gyvenime. Mados žurnalistė ir LRT Klasika laidos „Tendencingai“ vedėja Deimantė Bulbenkaitė rugsėjo 30 dieną atkreipė dėmesį, kad vien renginio pavadinimo ir gausios programos nepakanka. Jos vertinimu, Vilniui svarbu susitarti, kam reikalinga mados savaitė: ar ji turi būti dizainerių platforma, tarptautinių kontaktų vieta, plačiajai publikai skirtas kultūros renginys, ar kelių šių tikslų junginys. Ši diskusija aktuali ne tik mados profesionalams, bet ir miesto auditorijai, kuri per rugsėjį galėjo stebėti nemokamus pristatymus Rotušės aikštėje bei didelį vakarinį šou Valdovų rūmuose. (Šaltinis: Deimantė Bulbenkaitė, 2026 m. rugsėjo 30 d.)

2026 metų „Vilnius Fashion Week“ vyko nuo rugpjūčio 28-osios iki rugsėjo 7-osios, tad renginių ciklas apėmė vienuolika kalendorinių dienų ir sujungė skirtingas vietas bei auditorijas. Tai buvo jau antroji atgaivinto formato tarptautinė Vilniaus mados savaitė. Toks tęstinumas svarbus dėl to, kad renginys nebėra vienkartinis sugrįžimo gestas: antrasis leidimas leidžia lyginti ne tik atskirus pasirodymus, bet ir formuojamą kryptį. Rugsėjo pradžia Vilniuje jau seniai siejama su kultūros sezono įsibėgėjimu, o mados savaitė į šį laiką įsiterpia kaip renginių serija, kurioje greta profesionalių kolekcijų pristatymų atsiranda tvarumo, jaunųjų kūrėjų ir miesto viešųjų erdvių temos.

Dabartinę Vilniaus mados savaitę po 25 metų pertraukos atgaivino leidiniai „ELLE Lithuania“ ir „ELLE Baltic“, vadovaujami Tado Bruzgulio. Šis faktas išryškina skirtumą tarp naujojo etapo ir ankstesnių sostinės mados renginių: iniciatyvą prisiėmė ne viena dizainerių grupė ar pavienis kūrėjas, bet regioninę auditoriją pasiekiantys mados leidiniai. Jų organizuojamas formatas siekia sutelkti Lietuvos kūrėjus vienoje programoje ir mados savaitės vardu pateikti Vilnių platesniame Baltijos regiono žemėlapyje. Vis dėlto pats sugrįžimas automatiškai nenusako renginio tapatybės. Būtent todėl diskusija apie jo paskirtį tapo svarbi jau per antrąjį renginį, o ne tik tuomet, kai būtų sukaupta daug daugiau metų istorijos.

Vilniaus mados savaitės idėja mieste nėra nauja. Pirmoji jos iteracija pristatyta 1994 metais Šiuolaikinio meno centre, ankstyvuoju nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Pradžia šioje vietoje rodo, kad mada iškart buvo siejama ne vien su prekyba ar sezonišku drabužių demonstravimu, bet ir su kultūros bei meno erdve. Pirmasis formatas gyvavo nuo 1994 iki 1999 metų – kiek daugiau nei penkmetį. Per tokį laiką renginys keitė vietas: 1994–1996 metais jis vyko Šiuolaikinio meno centre ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre, o nuo 1996-ųjų buvo perkeltas į parodų centrą „Litexpo“. Šis maršrutas nuo meno institucijų iki didesnės parodų erdvės atspindi bandymą rasti mastui ir auditorijai tinkamiausią formą.

1999 metais Vilniaus mados savaitės vietą faktiškai perėmė festivalis „Mados infekcija“. Nors tai nebuvo taip pavadintas renginys, festivalis net 25 metus atliko neoficialios Vilniaus mados savaitės funkciją ir tapo vienu ryškiausių lietuviškos mados pristatymo taškų. Todėl naujojo formato sugrįžimas nėra paprastas nutrūkusios tradicijos pratęsimas. Jis vyksta mieste, kuriame ketvirtį amžiaus mados sceną telkė kitas renginys, turėjęs savo vardą, istoriją ir susiformavusią reikšmę. Palyginimas tarp mados savaitės ir „Mados infekcijos“ svarbus ne kaip varžybos dėl pavadinimo, o kaip klausimas, kokią papildomą vertę Vilniui gali suteikti nauja renginių platforma, nepakartodama ankstesnio festivalio vaidmens.

„Mados infekcija“ 1999 metais atsirado dizainerių grupės „7+“ iniciatyva. Ją sudarė Sandra Straukaitė, Seržas Gandžumianas, Aleksandras Pogrebnojus, Vida Simanavičiūtė, Juozas Statkevičius ir Daiva Urbonavičiūtė. Šešių vardų sąrašas parodo, kad festivalio pradžia buvo tiesiogiai susieta su pačia kūrėjų bendruomene, o ne vien su renginių organizavimo struktūra. Per 25 metus „Mados infekcija“ neoficialiai nešė Vilniaus mados vėliavą, tad ji tapo svarbia istorine atskaitos vieta visiems, kalbantiems apie mados savaitės grįžimą. Naujas formatas atsiranda ne tuščioje vietoje – jam tenka santykį su šia patirtimi apibrėžti ne vien renginių programoje, bet ir aiškiai atsakant, kokiai Lietuvos mados ekosistemos daliai jis skirtas.

Deimantė Bulbenkaitė šią problemą iškėlė ne abstrakčiai. Radijo laidoje „Kultūros savaitė“ ji įspėjo, kad dabartinė Vilniaus mados savaitė ir prie jos prisijungę dizaineriai gali eiti keliu, kuris vėliau pasirodytų esantis akligatvis. Žurnalistė ragino susitarti dėl renginio paskirties. Toks perspėjimas nereiškia, kad rugsėjo programa neturėjo turinio ar žiūrovų, tačiau jis atkreipia dėmesį į ilgalaikę kryptį. Miesto mados savaitė per vienuolikos dienų ciklą gali aprėpti skirtingus renginius, tačiau jos vardas įgauna svorį tik tada, kai kūrėjams, partneriams ir lankytojams aišku, kas juos vienija. Ar svarbiausia bus kolekcijų pristatymai, naujų talentų atranka, tarptautinis matomumas, ar mados priartinimas prie miesto gyventojų – šis pasirinkimas lemtų tolesnį formato išskirtinumą.

Renginio mastą geriausiai parodė rugsėjo 2 dieną Valdovų rūmuose surengtas pagrindinis vakaras „ELLE Iconic Night“. Jame dalyvavo apie 1 000 žiūrovų ir svečių, todėl vienas vakaras sutelkė reikšmingą mados, kultūros ir pramogų pasaulio auditoriją. Valdovų rūmai šiuo atveju tapo ne tik reprezentacine vieta, bet ir simboliniu fonu renginiui, siekiančiam būti pastebėtam miesto mastu. Tūkstantis dalyvių yra konkretus rodiklis, kad mados savaitės sugrįžimas turi publikos dėmesį. Tačiau D. Bulbenkaitės keliama diskusija kaip tik skatina vertinti ne vien susirinkusiųjų skaičių. Didelė vakaro auditorija rodo potencialą, o renginio paskirties aiškumas sprendžia, kaip šis potencialas bus panaudotas kitais metais.

Vakaro programoje „Sapnuok, Vilniau, sapnuok“ specialias kolekcijas pristatė 10 Lietuvos dizainerių. Tarp jų buvo Agnė Kuzmickaitė, Kęstas Rimdžius, Egidijus Rainys ir Robert Kalinkin. Dešimties kūrėjų dalyvavimas vienoje programoje suteikė galimybę parodyti skirtingus lietuviškos mados vardus bendrame scenarijuje, o specialių kolekcijų formatas pabrėžė, kad vakaras buvo kuriamas konkrečiai šiai progai. Kartu tai kelia praktinį klausimą apie kūrėjų santykį su renginiu. Dizaineriams mados savaitė gali būti matomumo, profesinio bendradarbiavimo ar naujos auditorijos erdvė, tačiau ilgalaikė nauda priklauso nuo to, ar programa jiems siūlo nuoseklią platformą, o ne tik vienkartinį pasirodymą iškilmingame vakare.

Kita rugsėjo programos kryptis buvo tvarumas ir jaunųjų kūrėjų pristatymas. Atidarymo renginyje Vilniaus rotušės aikštėje vyko „Sustainable Fashion Week Vilnius“, kuriame nemokamai demonstruotos tvarios kolekcijos. Renginio vieta miesto centre ir nemokamas formatas leido madą pamatyti ne tik pakviestiems svečiams, bet ir plačiajai publikai. Programoje dalyvavo jaunieji kūrėjai iš penkių šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Italijos ir Jungtinių Valstijų. Toks geografinis spektras suteikė renginiui tarptautinį matmenį, o tvarumo tema padėjo atskirti šią programos dalį nuo pagrindinio vakaro Valdovų rūmuose. Tai rodo, kad Vilniaus mados savaitė jau bando jungti prestižinį pristatymą su atviresne miesto erdve ir naujų vardų platforma.

Rotušės aikštės ir Valdovų rūmų renginiai taip pat parodo du skirtingus būdus, kaip mados savaitė gali veikti Vilniuje. Vienoje erdvėje nemokamai pristatomos jaunųjų autorių tvarios kolekcijos iš penkių valstybių, kitoje – maždaug tūkstančio žmonių auditorijai rodomos specialiai parengtos žinomų Lietuvos dizainerių kolekcijos. Šie formatai vienas kitam neprieštarauja, tačiau jų jungtis turėtų būti suprantama ir pačiai mados bendruomenei, ir žiūrovui. Jeigu renginys nori būti tarptautinių ryšių vieta, jam svarbus užsienio kūrėjų dalyvavimas. Jeigu jo tikslas – stiprinti vietinę sceną, ne mažiau svarbios tampa sąlygos Lietuvos dizaineriams pristatyti savo darbus ir pasiekti auditoriją.

Todėl klausimas, ar Vilniui reikia mados savaitės, nėra vien klausimas apie dar vieną rugsėjo kalendoriaus renginį. Sostinė jau turėjo 1994–1999 metų mados savaitės patirtį, po jos 25 metus neoficialią funkciją atlikusią „Mados infekciją“, o 2025 metais pradėtą naują etapą, kuris 2026-aisiais surengė antrąjį leidimą. Ši istorija rodo, kad mieste mados renginiams vietos buvo ir yra. Tačiau D. Bulbenkaitės perspėjimas primena kitą dalyką: renginio ilgaamžiškumą lemia ne vien garsūs vardai, pasirinktos reprezentacinės vietos ar gausūs svečių sąrašai. Vilniaus mados savaitės ateitį lems tai, ar jos organizatoriai, dizaineriai ir mados bendruomenė sutars dėl aiškios tapatybės bei tikslų.

Istorinis maršrutas per Vilniaus erdves

Atgaivintam renginiui svarbus ir ankstesnės Vilniaus mados savaitės palikimas. Pirmoji jos iteracija 1994 metais pradėta Šiuolaikinio meno centre – erdvėje, kuri natūraliai siejo madą su šiuolaikine kultūra. 1994–1996 metais pristatymai vyko ne vien ten: į programą buvo įtrauktas ir Nacionalinis operos ir baleto teatras. Vėliau, nuo 1996-ųjų, formatas perkeltas į parodų centrą „Litexpo“, kuriame buvo galima organizuoti didesnės apimties renginius. Per vos daugiau nei penkerius metus mados savaitė pakeitė tris skirtingo pobūdžio Vilniaus vietas – nuo meno institucijos ir teatro iki parodų centro.

Tokia kaita rodo, kad mados renginys sostinėje nuo pat pradžių ieškojo savo masto ir santykio su miestu. Dabartinės programos Valdovų rūmuose bei Rotušės aikštėje tęsia šią tradiciją: vieta nėra tik praktinė scena, ji formuoja ir tai, kaip žiūrovai supranta renginio ambiciją.