Generolų „šienapjūtė”: Rusijos karinė vadovybė patiria istorinius nuostolius

Nuo pat plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios 2022 m. vasarį Rusijos kariuomenės aukščiausioji vadovybė susidūrė su realybe, kurios nesitikėjo joks pratybų scenarijus. Tyrimų portalo „The Insider” 2026 m. sausio 9 d. paskelbtais duomenimis, Rusija per beveik ketverius karo metus neteko mažiausiai 19 generolų. Toks skaičius šiuolaikinių karų istorijoje laikomas ne tik neįprastu, bet ir realiai grėsmingu vienos valstybės karinei struktūrai.

Verta iš karto pasakyti sąžiningai: tikslus skaičius priklauso nuo to, kas jį skaičiuoja ir pagal kokius kriterijus. Kitas nepriklausomas tyrimas – atliktas BBC rusiškos tarnybos kartu su tyrimų portalu „Meduza” – taikydamas griežtesnius patvirtinimo kriterijus, iki 2026 m. kovo pabaigos suskaičiavo 15 patvirtintų generolų žuvimo atvejų. Skirtumas kyla iš to, kad „The Insider” sąraše yra ir jau į atsargą išėję ar savanoriškuose bei samdinių daliniuose (tarp jų – nuteistuosius verbuojantis padalinys „Storm Z”) tarnavę asmenys, turėję generolo laipsnį. Nepriklausomai nuo to, kurį skaičių laikysime tiksliausiu, abu tyrimai sutinka dėl vieno: praradimai aukščiausioje karinėje grandyje yra istoriškai nebūdingi tokio masto konfliktui.

Nuo snaiperio kulkos prie sprogimo Maskvos priemiestyje

Jei karo pradžioje generolų žūtys buvo fiksuojamos beveik išimtinai fronto linijoje, laikui bėgant „mirties geografija” gerokai išsiplėtė – ir būtent ši kaita geriausiai atskleidžia, kaip keitėsi pats karas.

2022-ieji: chaosas fronte. Pirmasis patvirtintas generolo žuvimo atvejis šiame kare – generolas majoras Andrejus Suchoveckis, 41-osios armijos pavaduotojas, žuvęs 2022 m. vasario 28 d. Černihivo srityje nuo snaiperio kulkos, praėjus vos kelioms dienoms nuo invazijos pradžios. Netrukus po jo žuvo ir kiti – Olegas Mitiajevas (žuvo per mūšius dėl Mariupolio), Vladimiras Frolovas (nušautas snaiperio Mariupolyje), Andrejus Simonovas (žuvo per artilerijos smūgį į vadavietę netoli Izium), Kanamatas Botašovas ir Romanas Kutuzovas. Ankstyvajame karo etape generolai dažnai buvo priversti patys vykti arčiau fronto dėl prastos ryšio ir vadovavimo sistemos, kur tapdavo lengvais taikiniais.

2023-ieji: tikslūs smūgiai į štabus. Karui įsibėgėjus, Ukraina, gaudama vis daugiau Vakarų ginkluotės ir žvalgybos duomenų, ėmė vis tiksliau taikytis į vadaviečių pastatus. Generolas leitenantas Olegas Cokovas, Pietų karinės apygardos vado pavaduotojas, žuvo 2023 m. liepą per „Storm Shadow” tipo sparnuotosios raketos smūgį. Tais pačiais metais žuvo ir Sergejus Gorjačiovas bei Vladimiras Zavadskis.

2024–2025: kai „saugus užnugaris” nustojo egzistuoti. Būtent per pastaruosius dvejus metus atsirado naujas, kur kas neramesnis reiškinys – aukšto rango karininkai ėmė žūti ne Ukrainos teritorijoje, o pačioje Rusijoje. 2024 m. gruodį Maskvoje, sprogus bombai gatvėje, žuvo generolas leitenantas Igoris Kirilovas – Rusijos radiacinės, cheminės ir biologinės apsaugos pajėgų vadas, kurį Ukraina neseniai buvo viešai įvardijusi byloje dėl įtariamo cheminio ginklo naudojimo. 2025 m. balandį, Balašichoje netoli Maskvos, per automobilio sprogimą žuvo generolas leitenantas Jaroslavas Moskalikas, Rusijos generalinio štabo operacijų valdybos vado pavaduotojas. Vėliau tais pačiais metais panašiu būdu – sprogus automobiliui Maskvoje – žuvo ir generolas leitenantas Fanilis Sarvarovas, atsakingas už generalinio štabo mokymų valdybą.

Tokie atvejai – ne fronto incidentai, o tiksliniai pasikėsinimai giliai Rusijos teritorijoje, dažnai priskiriami sabotažui ar slaptoms specialiosioms operacijoms. Tai reiškia, kad rizika aukšto rango kariškiams šiandien tyko ne tik apkasuose, bet ir Maskvos gatvėse.

Kodėl 19 (ar 15) generolų yra tikrai daug

Karinėje hierarchijoje generolas nėra tiesiog aukšto rango karys – tai žmogus, kurio parengimas trunka dešimtmečius, o jo praradimas sukelia grandininę reakciją visoje vadovavimo sistemoje.

1. Vadovavimo krizė. Žuvus generolui, nutrūksta operacijų tęstinumas – naujai paskirtiems karininkams reikia laiko perimti vadovavimą, o tai kelia chaosą būtent tada, kai sprendimai turi būti priimami akimirksniu.
2. Moralinis smūgis. Žinia, kad net aukščiausią apsaugą turintys vadai pažeidžiami – tiek fronte, tiek Maskvos gatvėse – demoralizuoja tiek eilinius karius, tiek žemesnio rango karininkus.
3. Patirties deficitas. Šiuolaikiniame kare sukaupta patirtis yra sunkiai pakeičiama vertybė. Rusija praranda žmones, kurie kūrė strategijas ir valdė tūkstantines pajėgas, o juos pakeičiantys asmenys dažnai neturi tokios pat kompetencijos.

Verta paminėti ir platesnį kontekstą: pagal tuos pačius tyrimus, bendras žuvusių Rusijos karininkų (visų rangų) skaičius nuo invazijos pradžios siekia beveik 7000–7500 – generolų žūtys, kad ir kaip simboliškai reikšmingos, sudaro tik nedidelę šio bendro skaičiaus dalį, tačiau jų poveikis vadovavimo sistemai neproporcingai didelis.

Ką tai sako apie patį karą

19 (arba, pagal griežtesnę metodiką, 15) patvirtintų generolų mirčių – tai ne izoliuotas statistikos kuriozas, o simptomas, atskleidžiantis sistemines Rusijos kariuomenės problemas: nuo prastos ankstyvojo etapo komunikacijos iki nesugebėjimo užtikrinti aukščiausios vadovybės saugumo net savo pačios šalies teritorijoje. Karas, kurį Kremlius planavo kaip greitą, ribotą operaciją, tapo ilgu, išsekinančiu konfliktu, kuris pasiekė ir patį karinio elito branduolį – tiek fronte, tiek toli už jo ribų.

Straipsnis parengtas remiantis „The Insider”, BBC rusiškos tarnybos, „Meduza”, „The Moscow Times” ir „Militarnyi” viešai paskelbtais tyrimais. Ne visos minimos žūtys yra oficialiai patvirtintos Rusijos valdžios, o skirtingi nepriklausomi tyrimai, taikydami skirtingus metodologinius kriterijus, pateikia šiek tiek besiskiriančius bendrus skaičius.