Ar Vilniaus šiukšlių krizė – ne apie šiukšles? Žurnalistas paskelbė versiją, kuri viską apverčia aukštyn kojomis

Kelis pastaruosius mėnesius Vilniaus regioną kamavusi atliekų tvarkymo krizė iki šiol atrodė kaip gana paprasta istorija: viena įmonė nesugebėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų, o valdžia buvo priversta ieškoti kitų sprendimų. Tačiau žinomas tyrimų žurnalistas ir tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas viešai paskelbė versiją, kuri, jei pasitvirtintų, reikštų, kad tikroji istorija – gerokai sudėtingesnė ir nemalonesnė, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.

Ką faktiškai žinome apie patį konfliktą

Prieš pereinant prie naujausių, kur kas rimtesnių įtarimų, verta priminti patvirtintus faktus. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC) nutraukė ilgametę sutartį su bendrove „Energesman”, kuri iki tol operavo Vilniaus mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) gamyklą – įrenginį, kritiškai svarbų sostinės regiono atliekų rūšiavimui. VAATC vadovas Marius Švaikauskas viešai teigė, kad sutarties nutraukimą lėmė sistemingi „Energesman” padaryti aplinkos apsaugos, gaisrinės saugos ir atliekų tvarkymo taisyklių pažeidimai – VAATC dėl to net kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą.

Po sutarties nutraukimo atliekų rūšiavimo srautai buvo perskirstyti kitoms privačioms bendrovėms – „Ecoservice”, „Ekonovus” ir vėliau prisijungusiai „Ekobazei”. Vilniaus meras Valdas Benkunskas viešai pareiškė, jog, jo nuomone, tokia jautri, iš esmės monopolinė paslauga apskritai neturėtų priklausyti privačiam operatoriui, o turėtų būti valdoma valstybės ar savivaldybių. Visa tai – patvirtinti, keliuose nepriklausomuose šaltiniuose (LRT, 15min, Respublika) atkartoti faktai.

Versija, kuri viską apverčia: S. Malinausko teiginiai

Būtent čia į vaizdą įsijungia S. Malinauskas su informacija, kurios, jo teigimu, jis pats buvo tiesioginis liudininkas. Pasak žurnalisto, likus vos dviem dienoms iki viešos kampanijos prieš „Energesman” pradžios, pagrindinis įmonės akcininkas gavo neoficialų pasiūlymą parduoti savo akcijas konkuruojančiai grupei.

Šį pasiūlymą, anot Malinausko, akcininkui asmeniškai perdavė gerai žinomas, aukštas pareigas užėmęs ir su keliomis politinėmis partijomis susijęs asmuo – žurnalistas teigia esantis beveik visiškai tikras, kas tai per asmuo, tačiau viešai jo tapatybės kol kas neatskleidė. Pačią žinutę, pasak Malinausko, jis matė asmeniškai.

Akcininkas, pasak žurnalisto, pasiūlymą parduoti verslą atmetė. O tolesni įvykiai, anot Malinausko pateiktos versijos, klostėsi neįprastai greitai: netrukus prasidėjo vieši kaltinimai dėl tyčinių pažeidimų ir „padegimo” (šiuo atveju – perkeltine prasme, turint galvoje sąmoningai sukurtą krizę), buvo nuspręsta nutraukti beveik dešimtmetį galiojusią sutartį, gamykla perimta, o atliekų srautai perduoti kitiems, privatiems operatoriams – galimai gerokai didesne kaina nei anksčiau.

Svarbu suprasti: tai vieno šaltinio versija, ne patvirtintas faktas

Būtina aiškiai pabrėžti: kol kas tai išimtinai S. Malinausko paskelbta informacija, paremta, jo paties teigimu, asmeniniu liudijimu. Nė vienas kitas nepriklausomas žiniasklaidos šaltinis ar oficiali institucija šio konkretaus – apie neoficialų pasiūlymą pirkti akcijas ir vėlesnį galimą kerštą – teiginio kol kas nepatvirtino. Nei VAATC, nei „Energesman”, nei jokia trečioji, Malinausko įvardyta, bet neatskleista šalis viešai nekomentavo šios konkrečios versijos.

Tai nereiškia, kad teiginys neteisingas – Malinauskas žinomas kaip patyręs tyrimų žurnalistas, dažnai keliantis nepatogius klausimus valdžiai. Tačiau tai reiškia, kad, kol nėra nepriklausomo patvirtinimo – pavyzdžiui, paties akcininko liudijimo, dokumentų ar oficialaus tyrimo – šią versiją dera vertinti kaip rimtą, bet kol kas nepatvirtintą įtarimą, o ne kaip nustatytą faktą.

Kokia chronologija susidėlioja, jei versija pasitvirtintų

Pats Malinauskas pateikia paprastą, bet nerimą keliančią galimą įvykių seką: pasiūlymas parduoti akcijas → akcininko atsisakymas → vieša puolimo kampanija → sutarties nutraukimas → verslo ir rinkos persidalijimas naudos gavėjų naudai.

Jei ši seka pasitvirtintų, tai reikštų, kad visa vieša atliekų tvarkymo krizė iš tikrųjų galėjo būti ne organiškai kilusi problema, o pasekmė atsisakymo parduoti verslą – kitaip tariant, viešojo intereso (švarus miestas, tvarkingas atliekų tvarkymas) retorika galėjo būti panaudota kaip priedanga privačiam verslo perėmimui.

Kas toliau

Klausimas, kurį kelia pats Malinauskas ir kurį verta kelti ir plačiau: ar Vilniaus valdžia iš tiesų sąžiningai valdė kilusią atliekų krizę, ar ši krizė buvo panaudota kaip įrankis milijoninės vertės verslui perimti? Atsakymas į šį klausimą priklausys nuo to, ar atsiras papildomų, nepriklausomų įrodymų – dokumentų, liudytojų ar oficialaus tyrimo, galinčio arba patvirtinti, arba paneigti Malinausko paskelbtą versiją.

Kol tokio patvirtinimo nėra, ši istorija lieka atviru, bet rimtu klausimu, pakabintu virš viešai jau žinomo Vilniaus atliekų tvarkymo konflikto.

Straipsnis parengtas remiantis viešai patvirtinta informacija (LRT, 15min, Respublika) apie VAATC–„Energesman” konfliktą bei S. Malinausko viešai paskelbtais, kol kas nepriklausomai nepatvirtintais teiginiais apie galimą akcijų pirkimo pasiūlymą ir jo pasekmes. Skaitytojai raginami šią antrąją dalį vertinti kaip vieno šaltinio versiją, o ne nustatytą faktą, kol nėra papildomo patvirtinimo.