2062 kilometrai. 35 362 metrų pakilimas – tai maždaug keturis kartus daugiau nei Everesto aukštis. Septynios dienos, šešiolika valandų ir penkiasdešimt šešios minutės be jokios išorinės pagalbos, be paramos komandos, be iš anksto paruoštų nakvynių – tik dviratis, kalnų keliai ir Justinas Leveika, tolgietis pagal gyvenamąją vietą, lietuvis pagal pilietybę.
Rugpjūčio 15–29 dienomis Kirgizijoje vykstančiose „Silk Road Mountain Race” ultra ištvermės bikepacking lenktynėse Justinas Leveika finišavo pirmas – aplenkdamas 229 startavusius dviratininkus iš viso pasaulio, tarp jų ne vieną pasaulinio garso ultra ištvermės sporto legendą.
Kas yra „Silk Road Mountain Race”
Norint suprasti šio pasiekimo mastą, reikia suprasti, kas iš tikrųjų yra šios lenktynės. „Silk Road Mountain Race” – tai fiksuoto maršruto, be paramos vykstančios, vienos stadijos bikepacking lenktynės per Kirgizijos kalnus, vykstančios aštuntą kartą nuo 2018 metų. Šįmet trasa prasidėjo Talaso mieste, o jos ilgis – daugiau nei 2000 kilometrų su 35 000 metrų pakilimu, keliaujant seniai apleistais kariniais keliais per vienus aukščiausių pasaulio kalnų perėjų, kai kuriose vietose pasiekiant beveik 3900 metrų aukštį.
Šis renginys per pastaruosius metus pritraukė tikrą pasaulio bikepacking sporto „kas yra kas” sąrašą. Šįmet starte, be Leveikos, stovėjo ir prancūzas Sofiane Sehili – trigubas šių lenktynių čempionas, ir kiti pasaulinio garso vardai – Jensas Van Roostas, Jakubas Sliačanas, Jamesas Haydenas. Konkurencija, švelniai tariant, ne mėgėjiška.
Kaip vyko lenktynių dramaturgija
Pasak lenktynes stebinčio Reneho Herse dviračių tinklaraščio, greitas trijų lyderių tempas šįmet lėmė, kad pirmavimas kelis kartus keitė savininką tarp Sofiane, Justino ir Jakubo. Tačiau vienu momentu, klaidingai įvertinęs sąlygas ir stumdamasis per aukštą perėją tamsią, šaltą naktį, Justinas atsiliko.
Tokia detalė svarbi ne tik dramaturgijos požiūriu – ji parodo, koks fiziškai ir psichologiškai išsekinantis šis renginys iš tikrųjų yra. Sprendimai, priimami per nemiegotas naktis, aukštikalnių šaltyje, tiesiogiai lemia, kas finišuos pirmas, o kas – dienomis vėliau, jei apskritai finišuos.
Šįmet, praėjus dvejiems metams nuo momento, kai Leveika lenktynes baigė trečioje vietoje, o Jakubas Sliačanas ir Sofiane Sehili kovojo dėl pergalės, atskirti vos keliais šimtais metrų prie Kegety perėjos likus mažiau nei šimtui kilometrų iki finišo, Justinas grįžo – ir šįkart jau kaip nugalėtojas.
Atotrūkis, kuris kalba pats už save
Rezultatų skaičiai byloja apie tikrą, ne minimalų pranašumą. Artimiausi Justino varžovai, austras Maxas Riese ir britas Dicky Hibbertas, finišo linijos pasiekimo metu buvo atitinkamai 233 ir 258 kilometrų atstumu nuo finišo. Tai reiškia, kad net kai Leveika jau kirto finišo liniją, artimiausi persekiotojai dar turėjo įveikti daugiau nei du šimtus kilometrų sunkaus kalnų reljefo – atstumas, prilygstantis kelioms papildomoms dienoms trasoje.
Iš 229 startavusių dviratininkų, tuo metu, kai Leveika jau šventė pergalę, 123 vis dar tebebuvo trasoje, dar nefinišavę. Toks skaičius pats savaime primena, kokia žiauri ir atranki ši lenktynė – daugiau nei pusė dalyvių praėjus savaitei po starto vis dar kovojo su maršrutu, o dalis, tikėtina, apskritai nebaigė lenktynių.
Nuo Lietuvos iki Norvegijos kalnų
Justino Leveikos kelias iki šio momento – ne tipiškas profesionalaus sportininko biografijos scenarijus. Kalbėdamas interviu „Pinkbike” leidiniui po pergalės „Highland Trail 550″ lenktynėse anksčiau šiais metais, Leveika save apibūdino paprastai – žmogus, kuriam patinka daug važinėti dviračiu, kuo ilgiau, tuo geriau, mėgstantis minimalistinį pakavimą ir važiavimą be paramos.
Kilęs iš Lietuvos, pastaruosius dvylika metų jis gyvena Norvegijoje. Į dviračių sportą jis atėjo netikėtu keliu – persikėlęs į Norvegiją ir pradėjęs dirbti slaugytoju, jis susidūrė su nuolat kintančiais ligoninės darbo grafikais, kurie trukdė žaisti futbolą. Dviratis tapo alternatyva, kuri, kaip rodo tolimesnė istorija, peraugo į vieną įspūdingiausių ultra ištvermės sporto karjerų šiandieninėje bikepacking bendruomenėje.
Sąrašas, kurio negalima nepaminėti
Klausiamas, kiek nebiuruotų maratono ultra ištvermės lenktynių jis yra baigęs, Leveika juokais paklausė, ar žvyrkelio lenktynes galima laikyti nebiuruotomis, o tada pateikė sąrašą, kuris pats savaime skamba kaip pasaulio bikepacking geografijos vadovėlis: „Tour Divide” du kartus, Arizonos ir Kolorado takai, Naujosios Zelandijos „Tour Te Wapounamu”, „Atlas Mountain Race” tris kartus, „Silk Road Mountain Race”, „Highland Trail 550″, „Iditarod 350″, „Dales Divide”, „Fat Viking” du kartus, „Trans-Balkan”, „Accursed”, „Arkansas High Country Trail”, „Badlands” tris kartus, ir dar keletas kitų.
Per 2022–2026 metų laikotarpį Leveika laimėjo eilę prestižinių tarptautinių ultra ištvermės bikepacking lenktynių ir renginių – „Tour Divide” (2024), „Atlas Mountain Race” (2024), „Trans-Balkan” (2025), „Highland Trail 550″ (2026), o dabar prie šio sąrašo prisijungė ir „Silk Road Mountain Race” (2026) pergalė.
Kodėl bendruomenė jį vadina „Chaoso Karaliumi”
Bikepacking sporto bendruomenėje, ypač tarp šio žanro gerbėjų, Leveika žinomas ne tik dėl rezultatų, bet ir dėl savo asmenybės. Visada besišypsantis, optimizmo ir ištvermės nestokojantis, gerbėjų jis vadinamas keliais draugiškais slapyvardžiais – „Justinatoriumi”, „Chaoso Karaliumi” ir kitais panašiais vardais, atspindinčiais tiek jo pravardę primenančią pavardę, tiek pomėgį rinktis netvarkingus, chaotiškus, bet efektyvius sprendimus per lenktynes.
Apie jį net sukurtas trumpametražis dokumentinis filmas „King of Chaos”, kurį gerbėjai rekomenduoja vieni kitiems socialiniuose tinkluose kaip geriausią būdą suprasti, kas iš tikrųjų yra šis lietuvis dviratininkas.
Dar vienas lietuvis trasoje
Verta paminėti, kad Leveika nebuvo vienintelis Lietuvos atstovas šiųmetėse „Silk Road Mountain Race” lenktynėse. Trasoje taip pat kovojo kitas lietuvis, Aurimas Mickevičius – tuo metu, kai Leveika jau finišavo, jis buvo nuvažiavęs 1332 kilometrus, o iki finišo jam liko dar 730 kilometrų. Toks dviejų lietuvių dalyvavimas viename iš sunkiausių pasaulio ultra ištvermės renginių pats savaime rodo, kad Lietuvos bikepacking bendruomenė, nors ir nedidelė, palaipsniui įsitvirtina tarp pasaulio šio sporto elito.
Kas iš tikrųjų reiškia „be išorinės pagalbos“
Sportui nepažįstantiems skaitytojams verta paaiškinti, kodėl formuluotė „be išorinės pagalbos” tokiuose renginiuose turi ypatingą svorį. Skirtingai nei tradicinėse dviračių lenktynėse, kuriose dalyviams talkina komandos, mechanikai ir aprūpinimo mašinos, „Silk Road Mountain Race” taisyklės reikalauja, kad kiekvienas dalyvis pats neštųsi visą reikalingą įrangą, maistą ir remonto priemones, pats spręstų navigacijos, nuovargio ir sveikatos problemas, neturėdamas jokios iš anksto suplanuotos paramos.
Tai reiškia, kad kiekvienas sprogęs padangos, kiekviena mechaninė gedimas, kiekvienas blogas oro sąlygų sprendimas turi būti išspręstas paties dalyvio, dažnai vidury nakties, aukštikalnių šaltyje, be jokios galimybės susisiekti su pagalba. Būtent šis faktorius ir daro tokias lenktynes ne tiek greičio, kiek ištvermės, sprendimų priėmimo ir psichologinio atsparumo testu.
Kas laukia toliau
Kalbėdamas apie savo šio sezono planus dar prieš „Silk Road” startą, Leveika minėjo, kad vasarą organizavo savo paties lenktynes „Bright Midnight” liepos mėnesį, o po „Silk Road” planuoja dalyvauti „Taurus Mountain Race” spalį – be to, paliekant vietos ir mažiau suplanuotiems, spontaniškiems iššūkiams.
Šiuo metu, praėjus pergalei Kirgizijoje, Leveikos bendruomenė – tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje bikepacking scenoje – linki jam gero atsistatymo po septynių parų trukusio fizinio ir psichologinio išbandymo. Toks palinkėjimas nėra vien mandagumo formulė – atsistatymas po tokio masto ištvermės iššūkio, apimančio dešimtis tūkstančių metrų pakilimo ir vos kelias valandas miego per parą, gali užtrukti savaites.
Kodėl tai svarbu Lietuvai
Justino Leveikos istorija – ne vien sporto naujiena siauram ultra ištvermės bikepacking gerbėjų ratui. Tai pavyzdys, kaip lietuvis, gyvenantis toli nuo tėvynės, dirbantis visiškai nesportinėje profesijoje – slaugytoju Norvegijos ligoninėje – sugebėjo tapti vienu geriausių pasaulyje savo srities specialistų, konkuruojančiu ir laimint prieš profesionalius, visą laiką sportui skiriančius atletus iš viso pasaulio.
Tokia istorija primena, kad tarptautinio lygio pasiekimai ne visada gimsta didžiosiose sporto federacijose ar profesionaliose komandose – kartais jie gimsta iš asmeninio pomėgio, pradėto kaip būdas suderinti pamaininį darbą su fiziniu aktyvumu, ir per metus išaugusio į vieną įspūdingiausių Lietuvos vardo garsinimo istorijų tarptautinėje ultra ištvermės sporto bendruomenėje.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kas yra Justinas Leveika ir kuo jis garsėja?
Justinas Leveika yra lietuvis, gyvenantis Norvegijoje ir dirbantis slaugytoju, kuris tapo vienu geriausių pasaulio ultra ištvermės dviratininkų. Jis yra laimėjęs daugelį prestižinių tarptautinių bikepacking lenktynių, tokių kaip „Tour Divide“, „Atlas Mountain Race“ ir „Silk Road Mountain Race“.
Kas yra „Silk Road Mountain Race“ lenktynės?
„Silk Road Mountain Race“ – tai fiksuoto maršruto, be jokios išorinės pagalbos vykstančios vienos stadijos bikepacking lenktynės per Kirgizijos kalnus. Šiemet trasa driekėsi daugiau nei 2000 kilometrų su 35 000 metrų pakilimu seniai apleistais kariniais keliais per aukščiausias pasaulio perėjas.
Kaip Justinas Leveika atrado bikepacking sportą?
Į dviračių sportą jis atėjo netikėtu keliu, kai persikėlęs gyventi į Norvegiją pradėjo dirbti slaugytoju. Nuolat kintantys ligoninės darbo grafikai trukdė žaisti futbolą, todėl dviratis tapo alternatyva, vėliau peraugusia į įspūdingą ištvermės sporto karjerą.
