Į Lietuvą grįžęs Benediktas Vanagas apie lemtingą klaidą: „Lėktuvai krenta, kai sutampa kelios nelaimės”

Vilniaus oro uoste nusileido anksčiau laiko iš Dakaro ralio pasitraukusi „Gurtam Toyota Gazoo Racing Baltics” ekipažo dalis. Nors Benediktas Vanagas neslepia apmaudo dėl nebaigtų lenktynių, patyręs lietuvių lenktynininkas pasitikusiems žurnalistams kalbėjo ramiai ir analitiškai – tai buvo pamoka ne tik jam pačiam, bet, jo teigimu, ir patiems varžybų organizatoriams.

Kas iš tikrųjų nutiko trasoje

2026 m. Dakaro ralis, vykęs Saudo Arabijoje nuo sausio 3 iki 17 dienos, B. Vanagui vėl baigėsi anksčiau laiko – penktajame greičio ruože jo automobilis rėžėsi į nepažymėtą vandens telkinį, važiuojant apie 160 km/h greičiu. Smūgis buvo toks stiprus, kad automobilis šoktelėjo į kitą duobę – nukentėjo kuro bakas ir galinio rato niša, o pats ratas nulėkė nuo ašies. Teisėjai (FIA) greitai nustatė, kad padaryta žala per didelė, jog būtų galima tęsti lenktynes.

Ekipažas iki avarijos buvo įveikęs apie 2000 km iš suplanuotų 4800 km greičio ruožų – tai beveik pusė visos lenktynių distancijos. B. Vanagas prisipažino, kad iki pat incidento bendras jausmas buvo puikus: „Visiškai kontroliavome situaciją. Strategija, kurią buvome pasirinkę, veikė puikiai. Tačiau esame čia turbūt anksčiau negu reikėjo.”

Lemtingas incidentas: „Galvojome, kad žinome, kur esame”

Analizuodamas pasitraukimo priežastis, B. Vanagas pasitelkė netikėtą, bet vaizdingą aviacijos analogiją: „Lėktuvai krenta, kai vienoje vietoje atsitinka 3 ar 4 nelaimingi atsitikimai. Jei nutinka vienas – jie nekrenta. Mūsų atveju buvo labai panašiai – daug nelaimingų atsitiktinumų suėjo į vieną vietą. Mes galvojome, kad žinome, kur esame, o iš tiesų nelabai žinojome.”

Ši mintis – kad rimtos nelaimės retai kada kyla dėl vienos klaidos, o dažniausiai dėl kelių, iš pažiūros nereikšmingų aplinkybių sutapimo – yra plačiai žinomas principas ne tik aviacijoje, bet ir pramoninės saugos srityje apskritai, kur jis vadinamas „šveicariško sūrio” modeliu: kiekviena apsaugos priemonė turi savo „skylę”, ir nelaimė įvyksta tik tada, kai visos skylės netikėtai sutampa vienoje linijoje.

„Merfio dėsnis” ir organizatorių atsakomybė

Paklaustas, ar pavyko peržiūrėti vaizdo įrašą iš automobilio vidaus, kuris galėtų padėti tiksliau atkurti įvykio eigą, B. Vanagas atskleidė kuriozišką, beveik ironišką detalę – būtent tą dieną vidinė kamera (onboard) neveikė. „Labai gaila, bet onboardas neįsirašė. Kažkaip sugebėjome jo neįjungti tą dieną – suveikė Merfio dėsnis,” – pasakojo pilotas.

Tačiau, pasak lenktynininko, patys organizatoriai, įskaitant varžybų direktorių Davidą Casterą, sureagavo greitai ir sąžiningai – jie pripažino, kad būtent tą kritinę vandens duobę reikėjo pažymėti aiškiau, o vienas iš atvažiavimų į panašų pavojingą ruožą jau buvo užtvertas anksčiau, po to, kai juo pravažiavo ir lenktynių lyderiai. Ši situacija sukėlė platesnes diskusijas apie trasos žymėjimo ir saugumo standartus – juolab kad tą pačią dieną panašiomis aplinkybėmis nukentėjo ir kitas dalyvis, ispanas Jesúsas Callejas, kurio automobilis apsivertė, o pats vairuotojas patyrė nesunkų peties lūžį.

Ne pirmas kartas – bet ir ne paskutinis

Verta pridurti platesnį kontekstą, kurio pats B. Vanagas interviu metu detaliai nepasakojo, bet kuris daug pasako apie jo, kaip sportininko, atkaklumą: tai jau ketvirtas kartas per pastaruosius penkerius metus, kai jo Dakaro ralis baigiasi nepasiekus pusės distancijos. Nuo 2022 m. vienintelis kartas, kai lenktynininkui pavyko finišuoti, buvo 2024-ieji, kai jis pasiekė istorinę, Baltijos šalims rekordinę 8-ą vietą bendroje įskaitoje. 2015 m. Dakare B. Vanagas laimėjo privačių komandų (Privateer) įskaitą – tai iki šiol vienas ryškiausių jo karjeros pasiekimų.

Kitaip tariant, nesėkmės Dakare B. Vanagui nėra naujiena – kaip ir daugeliui šio, vieno sunkiausių pasaulio ralio reido, dalyvių, kuriems baigti visą distanciją jau savaime yra pasiekimas, nepriklausomai nuo galutinės vietos.

Filosofinis požiūris: „Atsikelsime tiek kartų, kiek reikės”

Nepaisant nesėkmės, B. Vanagas išliko pozityvus. Jis džiaugėsi dar geriau pažinęs savo komandos kolegas ir įsitikinęs, kad jų vertybinis bei filosofinis požiūris į lenktynes visiškai sutampa. „Gyvenimo knygoje tai yra tik paragrafas arba skyrius. Jis labai įdomus, nors šįkart galbūt ne visai toks, kokio norėjome,” – kalbėjo B. Vanagas.

Paklaustas apie emocinę būseną ir ar jaučiasi prislėgtas, lenktynininkas atsakė tvirtai, be jokios abejonės gaidelės: „Žinokit, mes atsikelsime tiek kartų, kiek reikės. Mes visada žinome, kuo tai gali baigtis.”

Šis požiūris – priimti riziką kaip neatsiejamą sporto, kuriam save pasirinkai, dalį, o po kiekvienos nesėkmės tiesiog ruoštis kitam bandymui – tikriausiai geriausiai apibūdina ir patį B. Vanago, jau daugiau nei du dešimtmečius trunkantį, kelią ralio reido pasaulyje.