Klausyk NNP.LT
1979–2023 metais Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydai kartu neteko 11,3 trilijono tonų ledo, o dėl šios poliarinio ledo netekties pasaulinis jūros lygis pakilo 3,14 centimetro. Tokius duomenis pateikė tarptautinis IMBIE konsorciumas, tyrimą vykdęs bendradarbiaudamas su Europos kosmoso agentūra ir NASA. Žurnale „Scientific Data“ paskelbtų tyrimo rezultatų duomenimis, ledo nykimas poliarinėse srityse spartėjo kiekvieną dešimtmetį.
Europos kosmoso agentūros paskelbta informacija, kurią 2026 m. rugsėjo 25 d. apžvelgė ir LRT, nurodo, kad Grenlandijos bei Antarktidos ledo skydų tirpsmas ir ledo iškrova į vandenyną dabar lemia maždaug ketvirtadalį viso pasaulinio jūros lygio kilimo. Tyrime susisteminti kelių dešimtmečių palydoviniai stebėjimai leidžia viename duomenų rinkinyje įvertinti abiejų didžiausių Žemės ledo skydų pokyčius.
Daugiau kaip 11 tūkst. milijardų tonų ledo
Tyrimo vertinimu, per 45 metų laikotarpį netekta 11 309 milijardų tonų ledo. Šis skaičius taip pat apibūdinamas kaip 11,3 trilijono tonų. Pagrindinis tyrime nagrinėtas laikotarpis prasideda 1979 metais ir tęsiasi iki 2023-iųjų, tačiau dalis stebėjimų yra dar ankstesni: Grenlandijos duomenų seka prasideda 1972 metais, o Antarktidos – 1979 metais.
Mokslininkų grupė apjungė 27 palydovinių misijų duomenis ir atliko 42 nepriklausomus vertinimus. Iš jų 23 buvo skirti Grenlandijos ledo skydui, o 19 – Antarktidos ledo skydui. Toks vertinimų skaičius tapo pagrindu duomenų rinkiniui, kurį tyrimo autoriai ir Europos kosmoso agentūra apibūdina kaip išsamiausią iki šiol surinktą palydovinių duomenų apie šių ledo skydų pokyčius rinkinį.
Netekto ledo kiekį galima palyginti su 11 tūkst. kubinių kilometrų vandens tūriu. Uppsala universiteto pateiktu palyginimu, tokio vandens kiekio pakaktų visą Švedijos plotą padengti 25 metrų gylio sluoksniu. Jis taip pat 75 kartus viršytų didžiausio Švedijos Venerno ežero tūrį. Šie palyginimai neskirti papildomai prognozuoti būsimiems pokyčiams, tačiau leidžia įsivaizduoti tyrime nustatyto bendro prarasto ledo mastą.
Grenlandijai tenka didesnė netekties dalis
IMBIE duomenimis, apie 60 proc. viso per tyrime apžvelgtą laikotarpį prarasto ledo kiekio neteko Grenlandija, o Antarktidai teko likę apie 40 proc. Toks pasiskirstymas išsiskiria tuo, kad Grenlandijos plotas sudaro tik maždaug aštuntadalį Antarktidos teritorijos ploto. Taigi, nors Antarktidos ledo skydas dengia gerokai didesnę teritoriją, bendrame šio tyrimo apskaičiuotame ledo nuostolyje didesnę dalį sudaro Grenlandija.
Vienas ryškiausių Grenlandijos pavyzdžių yra Jakobshavno ledynas. Pateiktais duomenimis, jis šiuo metu traukiasi ir juda į vandenyną iki 50 metrų per dieną greičiu. Šis rodiklis apibūdina ledyno judėjimą į vandenyną ir atitinka platesnę tyrimo išvadą, kad esminę bendro ledo praradimo dalį lėmė ne vien paviršiaus tirpsmas.
Tyrimo bendraautoris, Kalifornijos universiteto Irvine mokslininkas Ericas Rignot nurodė, kad didžiąją ledo netekties dalį skatina šiltėjantys vandenyno vandenys. Pasak jo, vanduo ardo ledo skydus iš apačios ir šonų. Ši tyrėjo pastaba paaiškina mechanizmą, siejamą su spartesniu ledynų judėjimu bei ledo iškrova į vandenyną.
Didžiąją dalį praradimo lėmė ledynų srautas
IMBIE konsorciumo vertinimu, 84 proc. visos nustatytos poliarinio ledo netekties lėmė pagreitėjęs ledynų srautas ir ledo iškrova tiesiai į vandenyną. Tik 16 proc. sudarė ledo paviršiaus tirpimas. Šis santykis yra vienas svarbiausių tyrimo rezultatų, nes parodo, kad bendrą masės mažėjimą daugiausia nulėmė dinaminiai ledynų pokyčiai, o ne vien ledo paviršiuje vykstantis tirpsmas.
Europos kosmoso agentūros pranešime pabrėžiama, kad būtent sparčiau tekantys ledynai maitino dešimtmečius fiksuotą poliarinio ledo netektį. Tyrimo laikotarpio duomenys rodo ne vien sukauptą bendrą rezultatą, bet ir ilgalaikę kryptį: ledo praradimo sparta nuo XX amžiaus devintojo dešimtmečio iki XXI amžiaus antrojo dešimtmečio padidėjo keturis kartus.
Vis dėlto paskutinė tyrime išskirta atkarpa nebuvo vienoda. 2020–2023 metais tirpsmas laikinai sulėtėjo, nes Rytų Antarktidoje iškrito gausus sniegas. Šis laikinas sulėtėjimas nekeičia tyrimo išvados apie kelis dešimtmečius fiksuotą spartėjimą, tačiau parodo, kad atskirų metų ar trumpesnių laikotarpių rezultatus gali paveikti konkretūs reiškiniai viename iš poliarinių regionų.
Jūros lygio pokytis ir rizika pakrantėse
Nuo 1979 iki 2023 metų dėl Grenlandijos ir Antarktidos ledo netekties pasaulinis jūros lygis pakilo 3,14 centimetro. Šis rezultatas pranešime apibendrinamas kaip daugiau nei trijų centimetrų kilimas. Šiuo metu abiejų ledo skydų tirpsmas bei ledo iškrova siejami su maždaug 25 proc. viso pasaulinio jūros lygio kilimo.
Tyrimo vadovė dr. Inès Otosaka iš Niukaslo „Northumbria“ universiteto atkreipė dėmesį į kiekvieno papildomo centimetro reikšmę. Jos teigimu, vienas papildomas jūros lygio pakilimo centimetras kasmetinių pakrančių potvynių riziką padidina 2–3 milijonams žmonių visame pasaulyje. Tai yra mokslininkės pateiktas rizikos vertinimas, siejamas su jūros lygio kilimu, o ne prognozė, kiek ledo artimiausiu metu neteks konkretus regionas.
Tyrimas nepateikia atskiro Lietuvos pakrantės vertinimo ir nenustato konkrečių padarinių atskiroms valstybėms. Jo išvada apima pasaulinį jūros lygio pokytį bei poliarinių ledo skydų indėlį į jį. Dėl to tyrimo skaičiai pirmiausia leidžia įvertinti visos planetos mastu vykstantį procesą: 3,14 centimetro kilimas siejamas būtent su per kelis dešimtmečius prarasta Grenlandijos ir Antarktidos ledo mase.
Ilgalaikių palydovinių stebėjimų reikšmė
Europos kosmoso agentūros kriosferos mokslininkė Anna Maria Trofaier pabrėžė, kad IMBIE projekte sujungus dešimtmečius kauptus palydovinių misijų stebėjimus mažėja klimato mokslo neapibrėžtumai. Pasak jos, toks duomenų apjungimas suteikia patikimumo nustatytoms tendencijoms. Tyrimo vertė grindžiama ne vien vienu matavimu ar viena palydovine misija, o skirtingų šaltinių ir nepriklausomų vertinimų sugretinimu.
Žurnale „Scientific Data“ paskelbto darbo rezultatai buvo pristatyti 2026 m. rugsėjo 16 d. Europos kosmoso agentūros, TU Delft, Uppsala universiteto ir kitų tyrime dalyvavusių institucijų pranešimuose. Rugsėjo 25 dieną paskelbtame LRT pranešime taip pat akcentuota, kad Grenlandija ir Antarktida kartu dabar sudaro apie ketvirtadalį pasaulinio jūros lygio kilimo.
Pagrindinis IMBIE tyrimo vaizdas susideda iš kelių tarpusavyje susijusių skaičių: 11,3 trilijono tonų prarasto ledo, 3,14 centimetro pakilusio pasaulinio jūros lygio, 84 proc. ledo netekties dėl spartesnio ledynų srauto ir keturis kartus išaugusios netekimo spartos nuo XX amžiaus devintojo iki XXI amžiaus antrojo dešimtmečio. Šie duomenys, surinkti iš 27 palydovinių misijų, rodo ilgalaikę Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydų masės mažėjimo tendenciją.
Šaltiniai
- EKA pranešimas: Faster-flowing glaciers fuel decades of polar ice loss
- Per pusšimtį metų poliarinės sritys neteko 11 trln. tonų ledo, o jūros lygis pakilo 3 cm
- TU Delft: The Greenland and Antarctic ice sheets have lost over 11 trillion tonnes of ice since 1979
- Uppsala University: 11 trillion tonnes of ice have been lost from Greenland and Antarctica
Dažniausiai užduodami klausimai
Kiek ledo neteko Grenlandija ir Antarktida per pastaruosius dešimtmečius?
Nuo 1979 iki 2023 metų Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydai kartu neteko 11,3 trilijono tonų ledo. Apie 60 proc. šios netekties teko Grenlandijai, o likę apie 40 proc. – Antarktidei.
Kokia pagrindinė poliarinio ledo tirpsmo priežastis?
Didžiąją dalį ledo praradimo lėmė ne vien paviršiaus tirpsmas, o pagreitėjęs ledynų srautas ir ledo iškrova tiesiai į vandenyną, sudarę 84 proc. visos netekties. Šį procesą skatina šiltėjantys vandenyno vandenys, ardantys ledo skydus iš apačios ir šonų.
Kaip poliarinio ledo netektis paveikė pasaulinį jūros lygį?
Dėl poliarinio ledo skydų nykimo pasaulinis jūros lygis pakilo 3,14 centimetro. Šiuo metu šis reiškinys lemia maždaug ketvirtadalį viso pasaulinio jūros lygio kilimo.
