Kenija: į Rusijos frontą suviliota per 1000 žmonių

Jums taippat gali patikti...

Klausyk NNP.LT

0:00 / 0:00

Tai pasaulio naujiena, rodanti, kaip karui Ukrainoje tęsiantis Rusija ieško karių ir už savo sienų: Kenijos institucijos nustatė, kad daugiau kaip 1 000 šalies piliečių buvo apgaule įtraukta į Rusijos kariuomenę. Žmonės, kurie tikėjosi uždarbio civilinėse profesijose, atsidūrė karo zonoje Ukrainoje. Daliai jų nebuvo palikta reali galimybė atsisakyti – atvykus į Rusiją buvo pateikiamos rusiškai parengtos karinės sutartys, o vėliau jie išsiųsti į frontą. Tarp užverbuotųjų jau yra žuvusių, sužeistųjų ir dingusių be žinios.

Žadėjo elektriko ar gamyklos darbuotojo vietą

Verbavimo schema rėmėsi pasiūlymais, kurie daugeliui atrodė kaip galimybė iš esmės pagerinti finansinę padėtį. Kenijoje veikiančios nelicencijuotos agentūros siūlė darbą elektriku, santechniku, gamyklų darbuotoju ar kitose civilinėse srityse. Už tokį darbą žadėta maždaug 350 tūkst. Kenijos šilingų, arba apie 2 700 JAV dolerių, mėnesinė alga. Be to, potencialiems darbuotojams buvo žadamos iki 1,2 mln. šilingų – apie 9 300 JAV dolerių – siekiančios premijos. Tokios sumos pateiktos kaip atlygis už civilinį darbą, o ne už tarnybą ginkluotosiose pajėgose.

Atvykę į Rusiją kenijiečiai susidurdavo su visiškai kita tikrove. Vietoj žadėtų darbo vietų jiems būdavo pateikiamos karinės sutartys rusų kalba. Žmonės, išvykę dirbti kvalifikuotų ar nekvalifikuotų civilinių darbų, buvo įtraukiami į Rusijos kariuomenės struktūras ir siunčiami tiesiai į Ukrainos frontą. Šios schemos esmė buvo atotrūkis tarp to, ką agentūros žadėjo prieš kelionę, ir to, su kuo užverbuotieji susidūrė atsidūrę Rusijoje. Finansiniai pažadai tapo priemone pritraukti žmones į konfliktą, kuriame jie nesitikėjo dalyvauti.

Kenijos nacionalinės žvalgybos tarnybos ir Kriminalinių tyrimų valdybos duomenys 2026 m. vasario 18 d. buvo pristatyti šalies parlamente. Ataskaitoje nurodyta, kad Rusijos armijoje kariauti Ukrainoje užverbuota daugiau nei 1 000 Kenijos piliečių. Šis skaičius parodė daug didesnį problemos mastą nei manyta anksčiau. 2025 m. lapkritį Kenijos institucijų oficialus vertinimas siekė maždaug 200 į Rusiją kariauti išvykusių piliečių. Vadinasi, naujasis žvalgybinis įvertis ankstesnį skaičių padidino penkis kartus – nuo kelių šimtų iki daugiau kaip tūkstančio žmonių.

Fronte, ligoninėse ir tarp dingusiųjų

Skaičiai parlamente buvo susieti ir su konkrečiomis žmonių likimo kategorijomis. Kenijos parlamento daugumos lyderis Kimani Ichung'wah nurodė, kad ataskaitos pristatymo metu mažiausiai 89 Kenijos piliečiai buvo fronto linijoje. Dar 39 asmenys gydėsi ligoninėse, o 28 buvo laikomi dingusiais be žinios. Be šių grupių, dešimtys kenijiečių jau buvo žuvę. Šie duomenys atskiria bendrą daugiau nei 1 000 užverbuotųjų skaičių nuo žinomos dabartinės dalies, kuri tuo metu tiesiogiai kentėjo karo pasekmes – kovėsi, buvo sužeista, dingo arba žuvo.

Kelionės į Rusiją buvo organizuojamos taip, kad iš pirmo žvilgsnio primintų įprastą išvykimą dirbti į užsienį. Užverbuojami žmonės iš Kenijos išvykdavo su turistinėmis vizomis, dažniausiai per Stambulą Turkijoje arba Abu Dabį Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Šie tarpiniai maršrutai leido verbavimo tinklams maskuoti tikrąjį kelionės tikslą ir atskirti išvykimą nuo vėlesnio įtraukimo į kariuomenę. Tokiu būdu civilinio darbo pažadas, turistinė viza ir persėdimas dideliame aviacijos centre virsdavo keliu į Rusijos karą prieš Ukrainą.

Kenijos valdžiai sustiprinus kontrolę Nairobyje, verbavimo tinklai pakeitė veikimo būdą. Žmonės buvo pradėti nukreipti per kaimynines Afrikos valstybes, taip apeinant griežtesnį tikrinimą Kenijos sostinėje. Toks maršrutų perkėlimas rodo, kad vien sienos kontrolės sugriežtinimas nepašalino pačios verbavimo infrastruktūros. Tinklai galėjo prisitaikyti, naudodami kitus išvykimo taškus žemyne ir išlaikydami tą patį modelį: pažadėti civilinį uždarbį, nugabenti asmenį į Rusiją ir ten susieti jį su karine sutartimi.

Kenija uždarė šimtus agentūrų

Kenijos vyriausybė į nelegalų verbavimą reagavo administracinėmis ir teisėsaugos priemonėmis. Iki 2026 m. kovo šalyje išregistruota ir uždaryta daugiau nei 600 subjektų, kurie prisistatė įdarbinimo paslaugas teikiančiomis agentūromis. Toks skaičius rodo, kad valdžia problemą siejo ne su pavieniais tarpininkais, o su plačiu neoficialių įdarbinimo kanalų tinklu. Uždarymas buvo nukreiptas į agentūras, kurios galėjo naudoti patrauklius darbo pasiūlymus tam, kad žmonės išvyktų iš Kenijos nežinodami apie galimą tarnybą Rusijos pajėgose.

Dar 2025 m. rugsėjį Kenijoje buvo sulaikytas Rusijos pilietis Michailas Liapinas. Sulaikymas tapo viena iš konkrečių baudžiamojo persekiojimo priemonių, vykdytų prieš su verbavimo schema susijusius asmenis. Vėlesnis daugiau nei 600 agentūrų uždarymas iki 2026 m. kovo rodo, kad Kenijos institucijos derino individualius tyrimus su platesniu įdarbinimo rinkos valymu. Šie veiksmai buvo svarbūs ne tik siekiant išsiaiškinti jau įvykusį žmonių išvežimą, bet ir tam, kad panašūs pasiūlymai negalėtų pasiekti naujų potencialių aukų.

Iki 2026 m. kovo Kenijai pavyko repatrijuoti 27 piliečius, kurie buvo kovoję Rusijos pusėje Ukrainoje. Sugrįžusiems asmenims numatyta psichologinė pagalba ir deradikalizavimo programos. Toks pagalbos modelis rodo, kad valstybė repatriaciją vertina ne vien kaip fizinį pargabenimą namo. Žmonės grįžta iš karo patirties, į kurią dalis jų pateko per apgaulę, todėl greta konsulinių ir teisinių veiksmų taikoma pagalba, skirta jų psichologinei būklei bei grįžimui į civilinį gyvenimą.

Diplomatinis spaudimas Maskvai rezultatų neatnešė

Šį klausimą Kenija kėlė ir tiesiogiai Rusijos diplomatams. 2026 m. kovą Kenijos užsienio reikalų ministras Musalia Mudavadi susitiko su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Susitikimo tikslas buvo sustabdyti Kenijos piliečių verbavimą ir spręsti jau į Rusijos kariuomenę patekusių žmonių likimą. Tačiau Maskva pažeidimus neigė. Rusijos pozicija buvo tokia, kad užsienio piliečiai jos kariuomenėje tarnauja savanoriškai – tai tiesiogiai prieštarauja Kenijos institucijų aprašytai schemai, paremtai klaidinančiais darbo pasiūlymais ir sutartimis rusų kalba.

Kenijos atvejis įsilieja į platesnį užsieniečių verbavimo į Rusijos pajėgas vaizdą. Ukrainos karo belaisvių koordinacinio štabo 2026 m. balandžio duomenimis, Rusijos kariuomenėje nustatyta mažiausiai 28 391 užsienio pilietis iš 136 valstybių. Į šį skaičių neįtraukta reguliarioji Šiaurės Korėjos kariuomenė. Toks mastas reiškia, kad užsienio šalių gyventojų įtraukimas nėra vien kelių dvišalių ginčų klausimas. Rusijos pajėgose nustatyti žmonės iš daugiau nei šimto valstybių, o Kenijos piliečių istorija yra viena iš šio platesnio reiškinio dalių.

2026 m. rugsėjį paskelbto tyrimo duomenimis, nuo 2022 m. spalio į Rusijos ginkluotąsias pajėgas buvo užverbuoti bent 3 066 Afrikos piliečiai iš 40 šalių. Iki 2026 m. birželio tarp jų patvirtintos mažiausiai 502 žūtys. Šie skaičiai leidžia palyginti Kenijos daugiau nei 1 000 užverbuotųjų atvejį su viso Afrikos žemyno duomenimis: Kenijos piliečiai sudaro reikšmingą nustatyto masto dalį. Kartu patvirtintos šimtų afrikiečių žūtys rodo, kad civiliniu darbu prasidėjusi kelionė daugeliui baigiasi ne žadamu uždarbiu, o tiesiogine karo rizika.

Teisinis vertinimas – prekyba žmonėmis

Tarptautinė žmogaus teisių organizacija „Amnesty International“ 2026 m. rugsėjo 10 d. paskelbtoje ataskaitoje nurodė, kad užsieniečių viliojimas melagingais darbo pažadais kariauti Ukrainoje atitinka prekybos žmonėmis nusikaltimo požymius pagal Jungtinių Tautų Palermo protokolą. Toks vertinimas remiasi ne pačiu faktu, kad užsienietis atsiduria Rusijos kariuomenėje, bet verbavimo būdu: klaidinančiais pažadais, pažeidžiamumu ir vėlesniu įtraukimu į karo veiksmus. Kenijos schema, kurioje siūlytas darbas elektriku ar gamykloje, o vietoj jo pateikta karinė sutartis, atitinka šio vertinimo logiką.

Rusijos regionai tuo pat metu didino finansinį interesą verbuoti užsieniečius. 2026 m. rugsėjį Irkutsko sritis nustatė rekordinę 1,5 mln. rublių, arba apie 17 800 JAV dolerių, išmoką už kiekvieną užsienio pilietį, kuris pasirašo sutartį su Rusijos gynybos ministerija. Išmoka skiriama ne pačiam atvykusiam asmeniui kaip darbo atlygis, o už jo užverbavimą. Tai sukuria stiprią finansinę paskatą tarpininkams ieškoti žmonių už Rusijos ribų ir padeda paaiškinti, kodėl civilinių darbo skelbimų modelis gali būti palaikomas net stiprėjant tarptautinei kritikai.

Kenijos institucijų veiksmai – šimtų agentūrų uždarymas, įtariamo tarpininko sulaikymas, 27 žmonių repatriacija ir diplomatiniai kontaktai su Maskva – rodo bandymą sustabdyti visą grandinę nuo klaidinančio pasiūlymo iki fronto. Vis dėlto daugiau nei 1 000 užverbuotų piliečių įvertis, žuvusiųjų dešimtys ir 89 žmonės, tuo metu buvę fronto linijoje, liudija, kad pasekmės jau palietė daugybę šeimų. Kenijos atvejis išryškina, kaip Rusijos poreikis papildyti pajėgas gali būti siejamas su ekonominiu pažeidžiamumu ir apgaulingu įdarbinimu už šalies ribų.

Pažadėtas atlygis ir verbuotojų uždarbis

Skaičiai atskleidžia, kad verbavimo grandinėje veikė dvi skirtingos finansinės paskatos. Kenijos gyventojams siūlytas maždaug 350 tūkst. Kenijos šilingų, arba apie 2 700 JAV dolerių, mėnesinis atlygis už civilinį darbą bei iki 1,2 mln. šilingų – apie 9 300 dolerių – premijos. Tuo metu Irkutsko srities 1,5 mln. rublių, arba maždaug 17 800 dolerių, išmoka buvo skirta užsienietį suradusiam ir sutartį padėjusiam sudaryti asmeniui. Vadinasi, tarpininkui už vieną užverbuotą žmogų numatyta suma galėjo būti beveik dvigubai didesnė už kenijiečiui žadėtą maksimalią premiją.

Toks palyginimas leidžia aiškiau įvertinti, kodėl vien uždrausti nelegalias agentūras nepakanka: finansinis interesas gali persikelti per kitas valstybes ir naujus tarpininkus. Kenijos institucijoms tenka vienu metu saugoti išvykstančius gyventojus, ieškoti jau į Rusijos pajėgas patekusių žmonių ir stabdyti tinklus, kurių veikla remiasi pažadu, visiškai nesusijusiu su tikrąja kelionės baigtimi.