Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, anemija paveikia apie 42 procentus vaikų iki penkerių metų ir 40 procentų nėščiųjų visame pasaulyje. Geležies trūkumas, hemoglobinopatijos ir maliarija laikomi trimis pagrindinėmis anemijos priežastimis pasaulyje, o geležies trūkumas tarp jų – dažniausia. Nepaisant šio masto, geležies trūkumas dažnai lieka nediagnozuotas ilgą laiką, nes jo simptomai vystosi palaipsniui ir dažnai priskiriami nuovargiui, stresui ar kitoms priežastims.
Šiame straipsnyje aptariami pagrindiniai geležies trūkumo požymiai, rizikos grupės ir diagnostikos kriterijai, remiantis naujausiomis PSO gairėmis bei klinikinių tyrimų duomenimis.
Geležies trūkumo ir anemijos skirtumas
Svarbu atskirti du susijusius, bet ne tapačius terminus. Geležies trūkumas reiškia sumažėjusias organizmo geležies atsargas – būklę, kuri gali egzistuoti dar prieš išsivystant anemijai. Geležies stokos anemija yra pažengusi šios būklės stadija, kai geležies trūksta tiek, kad organizmas nebegali pagaminti pakankamai hemoglobino – baltymo, atsakingo už deguonies transportavimą raudonaisiais kraujo kūneliais.
Klinikiniai tyrimai rodo, kad geležies trūkumas be anemijos gali sukelti apčiuopiamus simptomus – tarp jų neramių kojų sindromą, nuovargį bei pažinimo ir fizinio pajėgumo sumažėjimą – dar prieš hemoglobino kiekiui nukrentant žemiau normos. Tai reiškia, kad normalus hemoglobino tyrimo rezultatas savaime neatmeta geležies trūkumo galimybės.
Pagrindiniai simptomai
Geležies trūkumo simptomus galima suskirstyti į kelias kategorijas pagal jų pobūdį ir dažnumą.
Bendrieji simptomai. Dažniausiai pasireiškiantis požymis – nepaaiškinamas nuovargis ir silpnumas, kylantis dėl sumažėjusio deguonies tiekimo audiniams. Kartu dažnai pasireiškia dusulys ar galvos svaigimas, ypač fizinio krūvio metu, taip pat šaltos rankos ir pėdos dėl sutrikusios kraujotakos.
Odos ir plaukų pokyčiai. Oda gali tapti blyškesnė dėl sumažėjusio hemoglobino kiekio kraujyje. Trapūs nagai ir plaukų slinkimas taip pat priskiriami prie dažnų simptomų – organizmas geležies trūkumo sąlygomis prioritetą teikia gyvybiškai svarbiems organams, o ne, medicininiu požiūriu antraeiliams, audiniams, tokiems kaip plaukai ar nagai.
Neurologiniai ir elgesio simptomai. Vaikams geležies stokos anemija gali pasireikšti neramumu, dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimo požymiais, dirglumu, augimo atsilikimu bei pažinimo ir intelektinių funkcijų sutrikimais. Suaugusiesiems dažnai pastebimas sunkumas susikaupti ir bendras pažinimo funkcijų sulėtėjimas.
Neįprasti simptomai. Vienas specifiškiausių, nors ir rečiau pasitaikančių geležies trūkumo požymių – pika, tai yra potraukis valgyti nemaistines medžiagas, tokias kaip ledas, molis ar krakmolas. Šis simptomas, nors ir neįprastas, klinikinėje literatūroje nuosekliai siejamas būtent su geležies trūkumu, o ne kitomis mitybos problemomis.
Rizikos grupės
Klinikinė literatūra išskiria kelias grupes, kurioms geležies trūkumo rizika reikšmingai didesnė nei bendrai populiacijai.
Tradiciškai didžiausios rizikos grupėms priskiriami prastai maitinami asmenys, taip pat žmonės, turintys padidėjusį geležies poreikį – nėščiosios ir paaugliai – bei asmenys, patiriantys lėtinį kraujo netekimą, pavyzdžiui, dėl gausaus gimdos ar virškinimo trakto kraujavimo.
Papildomą dėmesį pastaraisiais metais sulaukia asmenys su lėtinėmis uždegiminėmis būklėmis. Tyrimų duomenimis, geležies trūkumas nustatomas maždaug pusei lėtinio širdies nepakankamumo pacientų, nuo 24 iki 85 procentų lėtinės inkstų ligos pacientų (priklausomai nuo ligos stadijos ir tyrimo metodologijos) bei apie 45 procentams uždegiminės žarnyno ligos pacientų. Šiose grupėse geležies trūkumą sukelia keli vienu metu veikiantys mechanizmai – sumažėjęs apetitas, sutrikusi geležies absorbcija dėl vartojamų vaistų (tarp jų protonų siurblio inhibitorių), taip pat lėtinis uždegimas, kuris padidina hepcidino – baltymo, ribojančio geležies pasisavinimą – kiekį organizme.
Kitos rizikos grupės apima kraujo donorus, ištvermės sportininkus bei asmenis, besilaikančius vegetariškos ar veganiškos mitybos, kuriems augalinės kilmės geležis pasisavinama mažiau efektyviai nei gyvūninės kilmės geležis.
Diagnostikos kriterijai
Geležies trūkumo diagnozė nustatoma remiantis kraujo tyrimų rezultatais, o ne vien simptomų vertinimu. Pagrindinis tyrimas – serumo feritino koncentracijos matavimas, atspindintis organizmo geležies atsargas.
2020 metais PSO, bendradarbiaudama su JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centru (CDC), atnaujino feritino koncentracijos ribas, naudojamas geležies trūkumui diagnozuoti. Pagal naująsias gaires, sveikiems suaugusiesiems (20–59 metų) geležies trūkumas diagnozuojamas, kai feritino koncentracija yra mažesnė nei 15 mikrogramų litre. Esant infekcijai ar uždegimui, ši riba pakeliama iki 70 mikrogramų litre, nes uždegiminiai procesai natūraliai padidina feritino koncentraciją kraujyje, todėl gali užmaskuoti realų geležies trūkumą, jei naudojama standartinė riba.
Vaikams iki dvejų metų ir ikimokyklinio amžiaus vaikams (24–59 mėnesių) taikoma žemesnė riba – 12 mikrogramų litre sveikiems vaikams, 30 mikrogramų litre esant infekcijai ar uždegimui. Nėščiosioms pirmąjį trimestrą taikoma tokia pati riba kaip suaugusiesiems – mažiau nei 15 mikrogramų litre, tačiau PSO pažymi, kad vėlesniuose nėštumo trimestruose ribos gali kisti dėl fiziologinių pokyčių, tarp jų kraujo plazmos tūrio padidėjimo antrąjį trimestrą.
Sudėtingesniais atvejais, ypač pacientams su lėtinėmis uždegiminėmis ligomis, kai feritino rodiklis gali būti nepatikimas, naudojamas papildomas rodiklis – transferino receptoriaus ir feritino indeksas (TfR-F), pasižymintis didesniu jautrumu ir specifiškumu diagnozuojant geležies trūkumą esant lėtinėms ligoms. Vienas tyrimas su uždegimine žarnyno liga sergančiais pacientais parodė, kad taikant standartinę feritino ribą (mažiau nei 30 nanogramų mililitre), geležies trūkumas buvo nustatytas 24 procentams pacientų, tačiau papildomai pritaikius TfR-F indeksą, ši dalis reikšmingai padidėjo, atskleisdama papildomus atvejus, kurių standartinis feritino tyrimas nebūtų aptikęs.
Diagnostikos procese taip pat vertinami papildomi rodikliai – hemoglobino koncentracija, eritrocitų vidutinis tūris, transferino saturacija bei bendras geležies surišimo pajėgumas. Šių rodiklių derinys leidžia tiksliau atskirti geležies stokos anemiją nuo kitų anemijos formų, kurių priežastys ir gydymo metodai skiriasi.
Praktinė reikšmė
Ankstyva diagnostika medicininėje literatūroje laikoma svarbiu veiksniu, padedančiu išvengti tolesnių geležies trūkumo pasekmių – nuo sumažėjusio darbingumo iki, sunkiais atvejais, vystymosi sutrikimų vaikams. Atsižvelgiant į tai, kad simptomai dažnai yra nespecifiniai ir vystosi palaipsniui, laboratorinis kraujo tyrimas išlieka patikimiausiu būdu patvirtinti arba paneigti įtariamą geležies trūkumą, ypač asmenims, priklausantiems aukštesnės rizikos grupėms.
Šaltiniai: PSO – Ferritin Guidelines Brochure, 2020, PMC – Limitations of Serum Ferritin in Inflammatory Conditions, PMC – Diagnosis of Iron Deficiency in IBD by TfR-F Index, MedlinePlus – Iron Tests, Sucrosomial Iron Supplementation Study Protocol (ClinicalTrials.gov)
Dažniausiai užduodami klausimai
Kokie yra pagrindiniai geležies trūkumo simptomai organizme?
Dažniausiai geležies trūkumas pasireiškia nepaaiškinamu nuovargiu, silpnumu, dusuliu ar galvos svaigimu fizinio krūvio metu. Taip pat gali pasireikšti oda tampanti blyškesnė, trapūs nagai, plaukų slinkimas, o retais atvejais – neįprastas potraukis valgyti nemaistines medžiagas, vadinamas pika.
Kas patenka į didžiausios rizikos susirgti geležies trūkumo anemija grupes?
Didesnė geležies trūkumo rizika nustatoma nėščiosioms, paaugliams, prastai besimaitinantiems asmenims bei patiriantiems lėtinį kraujo netekimą. Tam tikroms rizikos grupėms taip pat priskiriami kraujo donorai, ištvermės sportininkai, vegetarai, veganai ir pacientai, turintys lėtinių uždegiminių ligų.
Kaip teisingai diagnozuojamas geležies trūkumas remiantis PSO gairėmis?
Geležies trūkumo diagnozė nustatoma remiantis kraujo tyrimais, o pagrindinis rodiklis yra serumo feritino koncentracijos matavimas. Sveikiems suaugusiesiems trūkumas diagnozuojamas, kai feritino koncentracija yra mažesnė nei 15 mikrogramų litre, o esant infekcijai ar uždegimui ši riba pakeliama iki 70 mikrogramų litre.
