Trys dienos. Tiek laiko prireikė, kad Europoje sudegtų dvi amunicijos gamyklos, virš Vokietijos karinės bazės skraidytų nežinomos kilmės dronai, o Lenkijos žvalgyba sulaikytų Rusijos užverbuotą žudiką, atsiųstą nužudyti Amerikos pilietį Varšuvoje. Kiekvienas šių įvykių atskirai turi „oficialią” versiją – techninis gedimas, nelaimingas atsitikimas, izoliuotas incidentas. Sudėti kartu, jie piešia visai kitokį vaizdą.
Rugpjūčio 10 dieną Bulgarijoje, netoli Trjavnos miestelio, sekė virtinė galingų sprogimų prie EMCO amunicijos gamyklos sandėlių Gabrovo provincijoje. Bulgarijos pareigūnai skubiai paskelbė – gaisrą sukėlė atsitiktinai užsidegęs pristatymo sunkvežimis. Po trijų dienų, rugpjūčio 13-ąją, panaši istorija pasikartojo Italijoje – KNDS „Ammo Italy” gamykloje Kolferete, apie šešiasdešimt kilometrų į pietryčius nuo Romos, kilo galingas gaisras ir sprogimas. Kolferės meras Giulio Calamita prisipažino: jei gamykla būtų dirbusi įprastu, o ne vasaros atostogų režimu, „tai būtų buvusi tragedija”.
Jums taippat gali patikti...
Du sudegę gamyklos – ir vienas bendras vardiklis
Abi gamyklos sieja daugiau nei vien laiko artumas. Ir Bulgarijos EMCO, gaminanti sovietinio standarto 122 mm bei 152 mm artilerijos sviedinius, „Grad” raketas bei minosvaidžių šovinius, ir Italijos KNDS, gaminanti vidutinio bei didelio kalibro amuniciją sausumos ir jūrų pajėgoms, tiesiogiai dalyvauja karinės paramos Ukrainai tiekimo grandinėje. KNDS oficialiai yra viena pagrindinių Europos gynybos agentūros sutarčių vykdytojų, gaminanti 155 mm artilerijos sviedinius, kurie keliauja tiesiai į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.
Oficialios institucijos abiem atvejais kalba apie techninius gedimus. Tačiau nė viena iš jų nepateikė galutinio, patvirtinto atsakymo, kas iš tikrųjų sukėlė gaisrus. O tyrėjams žinoma tendencija – Rusijos diversijų kampanija Europoje kruopščiai renkasi taikinius, kurie po tyrimo dažnai pasirodo susiję su technine ar realia gedimo versija, sunkiai atskiriama nuo tyčinio poveikio.
Dronai virš Vokietijos – nebe teorinė grėsmė
Tuo pačiu metu Vokietijoje įvyko incidentas, kurio jau niekas nebando aiškinti vien technine klaida. Leipcigo-Halės oro uostas – svarbus NATO karinės logistikos mazgas ir Europos bazė Ukrainos „Antonov Airlines” transporto lėktuvams – praėjusią savaitę laikinai sustabdė skrydžius, kai šalia Ukrainos orlaivio buvo aptiktas ginkluotas dronas. Tą pačią savaitę krovininis lėktuvas ore susidūrė su smulkiu, neidentifikuotu objektu, o kitą dieną dronai buvo pastebėti skraidantys virš svarbios karinės bazės vakarų Vokietijoje.
Hamburgo Taikos tyrimų ir saugumo politikos instituto hibridinio karo tyrėjas, papulkininkis Thilo Geigeris, tokį incidentų derinį apibūdino aiškiai – vienas iš galimų signalų, kurį tokiais veiksmais siekiama perduoti, esą „nesikiškite į mūsų reikalus”. Tai ne akademinė hipotezė, o profesionalaus hibridinio karo analitiko įvertinimas, paremtas dešimtmečio stebėjimais.
Lietuva – ne stebėtoja iš šalies
Lietuvai ši tema ne abstrakti Vakarų Europos problema. Šalies gynybos ministras neseniai perspėjo, kad Rusija svarsto panaudoti pagrobtus ukrainietiškus dronus netikros vėliavos atakai prieš gyvybiškai svarbią infrastruktūrą Baltijos regione – scenarijus, kurio tikslas būtų sukelti sumaištį, kartu išlaikant įtikimą neigimo galimybę. Prezidentė taip pat ne kartą perspėjo, kad Rusija gali planuoti atakas prieš energetikos ir ryšių infrastruktūrą regione.
Šie perspėjimai – ne teoriniai. Šiuo metu Lietuvoje teisiami penki asmenys, kaltinami 2024 metų atakų organizavimu Rusijos karinės žvalgybos GRU naudai. Vilniaus prokuroras Artūras Urbelis nurodė, kad šeši skirtingų šalių – Ispanijos, Kolumbijos, Kubos, Rusijos ir Baltarusijos – piliečiai suimti ir apkaltinti dėl 2024 metų pastangų padegti gamyklą, tiekiančią radijo bangų skenerius Ukrainos kariuomenei. Kiekvienam iš jų gresia iki penkiolikos metų kalėjimo.
Dar iškalbingesnis atvejis – 2025-ųjų pavasarį Vilniuje kilęs IKEA parduotuvės padegimas, kurį Lietuvos valdžia oficialiai priskyrė Rusijos karinei žvalgybai. Įtariamasis, tuo metu dar nepilnametis, buvo sulaikytas planuodamas kitą ataką kaimyninėje Latvijoje, Rygoje. Tokie atvejai rodo, kad Baltijos šalys jau seniai nebėra tik potencialus taikinys – jos aktyvi šio hibridinio karo arena.
Kai Kremlius pats neigia, ką patys pareigūnai jau įrodė
Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas perspėjimus apie Rusijos atakas atmetė kaip „siaubo istorijas”, skirtas pateisinti papildomų NATO karinių pajėgų dislokavimą Baltijos valstybėse. Pats Vladimiras Putinas gegužę pareiškė Associated Press, kad Rusija nevykdo jokios diversijų kampanijos prieš Europą.
Šis neigimas sunkiai dera su tuo, ką savo tyrime nustatė pati Associated Press. Per metus trukusį tyrimą žurnalistai apklausė daugiau nei keturiasdešimt Europos ir NATO pareigūnų iš trylikos šalių ir sudarė žemėlapį su 145 patvirtintais incidentais – įtraukiant tik tuos atvejus, kuriuos Vakarų pareigūnai galėjo tiesiogiai susieti su Rusija, jos tarpininkais ar Baltarusija. Vėliau šis skaičius, skaičiuojant visus sabotažo, padegimų ir kitokių trikdymo veiksmų atvejus nuo karo Ukrainoje pradžios, kuriuos pareigūnai sieja su Rusija, išaugo iki maždaug dviejų šimtų.
AP tyrimas pateikia ir esminę įžvalgą, kodėl ši kampanija tokia efektyvi, nepaisant palyginti nedidelio kiekvieno pavienio incidento masto: Rusijos diversijų kampanija Europoje Maskvai kainuoja beveik nieko – nei pinigais, nei rizika, tačiau ji sekina Europos žvalgybos tarnybas, atitraukdama kritinius saugumo išteklius visoje ES.
Verbavimas per Telegram ir vienkartiniai agentai
Ypač nerimą kelia tai, kaip Rusija randa žmones tokioms operacijoms vykdyti. Vokietijoje šįmet nutrūko itin iškalbingas atvejis – dviejų įtariamų agentų, sekusių Bavarijos dronų verslo vadovą, tiekiantį įrangą Ukrainai, byla. Vienas iš jų, buvęs mūrininkas iš Charkivo, neturėjęs jokio žvalgybinio pasirengimo, buvo sulaikytas, o vėliau paleistas – kol tyrėjai neanalizavo jo telefonų. Vėliau paaiškėjo, kad įrenginiuose buvo kontaktų su Rusijos žvalgyba ir bandymų sekti net paties agento tėvą.
Toks modelis – vadinamųjų „vienkartinių agentų” naudojimas – tapo Rusijos diversijų strategijos prekės ženklu. Verbuojami žmonės iš sunkios socialinės padėties, jiems mokama už stebėjimą, padegimus ir sabotažą internetu, dažniausiai per „Telegram” platformą, o po užduoties įvykdymo jie tiesiog paliekami likimo valiai – dažnai net nesuprasdami, kam iš tikrųjų dirbo. Pačios Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) 2026 metais užfiksavo dešimtis atvejų, kai Rusija internetu verbavo ukrainiečius padegimams ir sabotažui, kartais netgi klastodama Ukrainos saugumo tarnybų šaukimus, kad apsimestų esanti savo pačių valstybės institucija.
Kai taikinys – ne fabrikas, o žmogus
Rugpjūčio viduryje Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas paskelbė apie dar vieną, kokybiškai naują šios kampanijos dimensiją. Varšuvoje sulaikytas Rusijos pilietis, kurio, Tusko teigimu, Rusijos žvalgyba užverbavo nužudyti Ukrainos ir JAV pilietybę turintį vyrą, „nepatogų Putino režimui”. Tuskas pabrėžė – tai pirmas kartas, kai kažkas, veikdamas Rusijos užsakymu, bandė pasikėsinti į Amerikos pilietį NATO valstybės teritorijoje. Operacija, pasak Lenkijos žvalgybos tarnybas kuruojančio ministro Tomaszo Siemoniako, buvo vykdoma bendradarbiaujant su JAV tarnybomis.
Tai peržengia įprastą sabotažo prieš logistiką ar infrastruktūrą ribą. Kai taikiniu tampa konkretus žmogus, o operacija vykdoma NATO šalies sostinėje, kalbama nebe apie chaoso sėjimą, o apie tikslinę, valstybės remiamą smurto operaciją prieš asmenį, gyvenantį sąjungos teritorijoje.
Kodėl vieną incidentą lengva nurašyti, o šimtą – nebeįmanoma
Kiekvienas atskiras įvykis – gaisras gamykloje, dronas virš oro uosto, sulaikytas įtariamasis – turi savo, dažnai iš tiesų techniškai įtikinamą, paaiškinimą. Būtent tai ir daro Rusijos hibridinę strategiją tokią efektyvią: kiekvienas pavienis atvejis palieka pakankamai abejonių, kad jo nebūtų galima vienareikšmiškai priskirti valstybiniam veikimui, tačiau bendras statistinis modelis – šimtai incidentų per kelerius metus, koncentruotų būtent aplink Ukrainai svarbią karinę pramonę ir logistiką – tokios abejonės nebepalieka.
Tai savotiškas skaičių žaidimas, kuriame kiekvienas atskiras epizodas veikia kaip triukšmas, o bendras vaizdas – kaip signalas. Europos tyrėjai patys pripažįsta, kad būtent šis modelis – ne vienas didelis, aiškiai atpažįstamas išpuolis, o daugybė mažų, sunkiai įrodomų incidentų – ir yra sąmoninga taktika, skirta išsekinti tyrimo išteklius, nesukeliant tiesioginio karinio atsako pagal NATO 5 straipsnį.
Kas iš tikrųjų statoma ant kortos
Verta paklausti – kodėl Rusijai apskritai naudinga tokia strategija, o ne tiesioginė karinė konfrontacija? Atsakymas glūdi pačioje hibridinio karo logikoje. Tiesioginis karinis puolimas prieš NATO valstybę automatiškai suaktyvintų kolektyvinės gynybos mechanizmą ir sukeltų nedviprasmišką aljanso atsaką. Diversijos, padegimai ir dronų incidentai, priešingai, kruopščiai balansuoja ties riba, kuri leidžia Maskvai išlaikyti įtikimą neigimo galimybę, kartu siunčiant aiškų signalą – jūsų parama Ukrainai turi kainą, ir ta kaina jaučiama jūsų pačių teritorijoje.
Šis balansavimas ties riba – tiksliausias apibūdinimas to, kas šiandien vyksta Europoje. Amunicijos gamyklos, tiekiančios ginklus Ukrainai, dega vienu metu keliose šalyse. Dronai skraido virš karinių bazių ir oro uostų, kuriais naudojasi NATO logistika. Žvalgybos agentai verbuoja pažeidžiamus žmones internetu, kad šie sabotuotų infrastruktūrą, net nesuprasdami, kam iš tikrųjų dirba. O kai kada, kaip parodė Varšuvos atvejis, taikinys tampa jau ne objektas, o konkretus gyvas žmogus.
Kaip turėtų reaguoti Europa
Analitikai, tokie kaip papulkininkis Geigeris, jau seniai perspėja, kad Europos saugumo tarnybos susiduria su iššūkiu, prilygstančiu terorizmo grėsmės valdymui – kiekvienas atskiras incidentas reikalauja tiek pat tyrimo išteklių, kiek ir rimtas teroro aktas, tačiau atskirai paėmus retai peržengia ribą, kuri pateisintų didelio masto politinį ar karinį atsaką.
Būtent todėl svarbiausias pokytis, kurio reikia Europai, yra ne technologinis, o suvokimo lygmens. Kol kiekviena šalis savo teritorijoje kilusį incidentą vertins izoliuotai, be sisteminio keitimosi informacija su kaimynais, Rusijos strategija ir toliau veiks efektyviai – kiekviena pavienė valstybė matys tik dalį didesnio paveikslo. Europos saugumo tarnybų bendradarbiavimas, panašus į tą, kuris Lenkijoje leido sustabdyti planuojamą pasikėsinimą bendradarbiaujant su JAV tarnybomis, turėtų tapti taisykle, o ne išimtimi.
Kol tai neįvyks pilna apimtimi, kiekvienas naujas gaisras amunicijos gamykloje, kiekvienas dronas virš karinės bazės ir kiekvienas sulaikytas verbuotas agentas liks tuo, kuo Kremlius nori, kad jis atrodytų – vienišu, nesusijusiu, sunkiai paaiškinamu „nelaimingu atsitikimu”. Tiesa, kaip rodo skaičiai, jau seniai kitokia.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kokie incidentai rodo didėjančią Rusijos hibridinio karo grėsmę Europoje?
Europoje registruojami gaisrai amunicijos gamyklose, neidentifikuoti dronai virš karinių bazių ir oro uostų bei pasikėsinimai ar padegimai. Šie išpuoliai tiesiogiai siekiami su Ukrainai tiekiamos karinės paramos grandine.
Kaip Rusija verbuoja žmones diversijoms ir sabotažui gamyklose?
Maskva naudoja vienkartinių agentų modelį, dažniausiai per Telegram platformą pasitelkdama žmones iš sunkios socialinės padėties. Neretai šie vykdytojai net nesupranta, kad dirba Rusijos žvalgybai.
Kodėl pavienius incidentus sunku priskirti valstybinėms atakoms?
Kiekvienas atskiras incidentas turi įtikinamą techninį paaiškinimą, pavyzdžiui, nelaimingą atsitikimą ar gedimą. Tačiau bendras šimtų tokių atvejų statistinis modelis rodo sistemingą ir sąmoningą Maskvos kampaniją.
