Magnis dalyvauja daugiau nei trijuose šimtuose organizme vykstančių fermentinių reakcijų – nuo raumenų susitraukimo iki energijos gamybos ląstelėse. Nepaisant šios svarbos, JAV Nacionalinių sveikatos institutų (NIH) Papildų mitybos biuras nurodo, kad nemaža dalis suaugusiųjų nepasiekia rekomenduojamo magnio suvartojimo kiekio. Rekomenduojama dietinė norma suaugusiesiems – 400–420 miligramų per dieną vyrams ir 310–320 miligramų moterims, priklausomai nuo amžiaus.
Kodėl magnio trūkumą sunku diagnozuoti
Prieš aptariant konkrečias rizikos situacijas, svarbu paminėti metodologinį apribojimą, aktualų šiai temai. Standartinis kraujo serumo magnio tyrimas atspindi tik apytiksliai vieną procentą viso organizme esančio magnio, nes didžioji jo dalis saugoma kauluose ir minkštuosiuose audiniuose, ne kraujyje. Tai reiškia, kad normalus kraujo tyrimo rezultatas savaime neatmeta galimo audiniuose esančio magnio trūkumo – dėl šios priežasties klinikinis vertinimas dažnai remiasi ne vien laboratoriniu tyrimu, bet ir rizikos veiksnių bei simptomų analize.
Pagrindinės rizikos situacijos
Virškinimo trakto ligos. Lėtinės virškinimo sistemos ligos, tokios kaip Krono liga, celiakija ir lėtinis viduriavimas, tiesiogiai pažeidžia žarnyno gebėjimą pasisavinti magnį iš maisto. NIH duomenimis, žmonės su virškinimo trakto ligomis priskiriami vienai iš pagrindinių magnio nepakankamumo rizikos grupių. Net lengvesni virškinimo sutrikimai, tarp jų dirgliosios žarnos sindromas ar lėtai sumažėjęs skrandžio rūgštingumas, gali reikšmingai sumažinti magnio pasisavinimą iš suvalgomo maisto.
Antrojo tipo cukrinis diabetas. Diabetu sergantiems asmenims magnio trūkumo rizika padidėjusi dėl padidėjusio magnio išskyrimo per inkstus, susijusio su lėtai padidėjusiu gliukozės kiekiu kraujyje. Skaičiuojama, kad diabetas padidina magnio trūkumo riziką maždaug 13,5–47,7 procento, priklausomai nuo ligos kontrolės lygio ir tyrimo metodologijos.
Lėtinis alkoholio vartojimas. NIH alkoholio priklausomybę įvardija kaip vieną stipriausių klinikinio magnio trūkumo rizikos veiksnių. Mechanizmas šiuo atveju daugiasluoksnis – alkoholis tiesiogiai padidina magnio išskyrimą su šlapimu, sumažina jo pasisavinimą žarnyne, o kartu dažnai būdingas nepakankamas maistingų medžiagų suvartojimas apskritai, dėl mitybos, orientuotos daugiausia į alkoholį, o ne subalansuotą racioną.
Tam tikri vaistai. JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) 2011 metais paskelbė oficialų saugos pranešimą, įspėjantį, kad ilgalaikis protonų siurblio inhibitorių (rūgštingumą mažinančių vaistų) vartojimas gali būti susijęs su žemu magnio kiekiu organizme. Diuretikai (šlapimą varantys vaistai), ypač kilpiniai ir tiazidiniai diuretikai, taip pat padidina magnio išskyrimą su šlapimu. Kai kurie antibiotikai (aminoglikozidai) ir chemoterapiniai vaistai (pavyzdžiui, cisplatina) taip pat priskiriami prie vaistų, galinčių sumažinti magnio kiekį organizme.
Vyresnis amžius. Senstant natūraliai mažėja žarnyno gebėjimas pasisavinti magnį iš maisto, kartu didėja jo išskyrimas per inkstus. Papildomai, vyresnio amžiaus žmonės dažniau vartoja lėtinius vaistus, tarp jų diuretikus ar protonų siurblio inhibitorius, kurie papildomai didina magnio trūkumo riziką – tai reiškia, kad amžiaus veiksnys dažnai veikia kartu su kitais, sudėtingesniais rizikos sluoksniais, o ne izoliuotai.
Lėtinis stresas. Kai kurie šaltiniai nurodo chronišką stresą kaip veiksnį, didinantį magnio išskyrimą su šlapimu, nors šios srities moksliniai duomenys mažiau nuoseklūs, palyginti su kitomis šiame sąraše išvardytomis, klinikiniais tyrimais geriau pagrįstomis rizikos grupėmis.
Intensyvus fizinis aktyvumas. Intensyvi fizinė veikla be pakankamo magnio papildymo mityboje taip pat gali prisidėti prie padidėjusio magnio nuostolio, daugiausia dėl padidėjusio prakaitavimo ir magnio panaudojimo raumenų veikloje.
Simptomų vystymosi seka
NIH Papildų mitybos biuras aprašo aiškią simptomų progresijos seką, priklausomai nuo trūkumo sunkumo. Ankstyvieji požymiai apima apetito praradimą, pykinimą, vėmimą, nuovargį ir silpnumą – simptomus, kurie patys savaime nespecifiniai ir lengvai priskiriami kitoms priežastims.
Trūkumui gilėjant, gali atsirasti sunkesni simptomai – tirpimas, dilgčiojimas, raumenų susitraukimai ir mėšlungis, traukuliai, asmenybės pokyčiai, nenormalus širdies ritmas bei vainikinių arterijų spazmai. Sunkus magnio trūkumas taip pat gali sutrikdyti kitų mineralų homeostazę, sukeldamas hipokalcemiją (žemą kalcio kiekį) ar hipokalemiją (žemą kalio kiekį) kraujyje – tai iliustruoja, kaip magnio trūkumas gali netiesiogiai paveikti kelis medžiagų apykaitos procesus vienu metu.
Ryšys su migrena
Atskirai verta paminėti mokslinę literatūrą, siejančią magnio trūkumą su migrenos priepuoliais. Tyrimai rodo, kad žmonės, patiriantys migrenos galvos skausmus, vidutiniškai turi žemesnį magnio kiekį kraujo serume ir audiniuose, palyginti su migrenos nepatiriančiais asmenimis. NIH pažymi, kad magnio trūkumas siejamas su veiksniais, skatinančiais galvos skausmus, tarp jų neuromediatorių išsiskyrimu ir kraujagyslių susiaurėjimu, tačiau moksliniai tyrimai apie magnio papildų veiksmingumą migrenos prevencijai ar simptomų mažinimui kol kas riboti.
Toksiškumo riba
Verta paminėti ir priešingą kraštutinumą. Sveikiems žmonėms, kurių inkstų funkcija normali, magnio perteklius iš maisto praktiškai neįmanomas, nes inkstai efektyviai pašalina jo perteklių su šlapimu. Toleruojama viršutinė magnio papildų dozė – 350 miligramų per dieną (neįskaitant iš maisto gaunamo kiekio). Viršijus šią ribą, gali pasireikšti viduriavimas, pykinimas ir pilvo spazmai – tai organizmo natūralus būdas pašalinti perteklių. Itin didelės dozės, viršijančios kelis gramus, retais atvejais gali sukelti pavojingesnius simptomus, tarp jų nenormalų širdies ritmą, žemą kraujospūdį ir sutrikusią sąmonę, tačiau tokie atvejai paprastai susiję su inkstų funkcijos sutrikimais ar itin dideliu papildų vartojimu, o ne įprastu mitybos šaltiniu.
Praktinė reikšmė
Remiantis NIH duomenimis, didžiausios magnio trūkumo rizikos grupės – žmonės su virškinimo trakto ligomis, antrojo tipo cukriniu diabetu, alkoholio priklausomybe bei vyresnio amžiaus asmenys. Šioms grupėms priklausantiems žmonėms, pastebintiems ankstyvuosius trūkumo simptomus – nuovargį, apetito sumažėjimą ar raumenų silpnumą – rekomenduojama aptarti magnio statuso įvertinimą su gydytoju, atsižvelgiant į tai, kad standartinis kraujo tyrimas gali neatspindėti tikrosios organizmo magnio padėties.
Šaltiniai: NIH Office of Dietary Supplements – Magnesium: Health Professional Fact Sheet, FDA Drug Safety Communication – Proton Pump Inhibitor Drugs and Low Magnesium Levels, 2011, GoodRx – Magnesium Deficiency: Symptoms, Causes, and Treatments, Healthgrades – Magnesium Deficiency: Symptoms, Signs, Causes & Testing
Dažniausiai užduodami klausimai
Kodėl magnio trūkumo sunku diagnozuoti atlikus kraujo tyrimą?
Standartinis kraujo serumo magnio tyrimas parodo tik maždaug vieną procentą viso organizme esančio magnio. Kadangi didžioji dalis šio mineralo saugoma kauluose ir minkštuosiuose audiniuose, normalus kraujo tyrimo rezultatas negarantuoja, kad audiniuose nėra magnio trūkumo.
Kokie vaistai ir sveikatos būklės didina magnio trūkumo riziką?
Magnio trūkumo riziką didina lėtinės virškinimo trakto ligos, antrojo tipo cukrinis diabetas, lėtinis alkoholio vartojimas ir vyresnis amžius. Tam tikri medikamentai, pavyzdžiui, ilgalaikiai rūgštingumą mažinantys vaistai ar šlapimą varantys diuretikai, taip pat mažina magnio kiekį organizme.
Kokie yra pirminiai ir sunkėjantys magnio trūkumo simptomai?
Ankstyvieji magnio trūkumo požymiai yra apetito praradimas, pykinimas, vėmimas, nuovargis bei silpnumas. Trūkumui gilėjant, gali pasireikšti raumenų mėšlungis, tirpimas, traukuliai, asmenybės pokyčiai ir nenormalus širdies ritmas.
