Kardeliai. Ne rožės, ne chrizantemos – konkrečiai kardeliai, ir kiekvienas, augęs Lietuvoje, žino, kodėl. Rugsėjo pirmosios rytą milijonai šių gėlių keliauja iš darželių tiesiai į mokytojų glėbius, ir niekas net nesusimąsto, iš kur atsirado ši, atrodytų, savaime suprantama tradicija. O atsakymas, kaip dažnai būna, veda ne į Lietuvą, o gerokai toliau į rytus.
Rugsėjo 1-oji – oficialiai vadinama Mokslo ir žinių diena – Lietuvoje mokslo metų pradžią žymi jau beveik keturis dešimtmečius. Tačiau pati data, kaip paaiškėja pasikapsčius giliau, turi istoriją, siekiančią net Bizantijos imperiją.
Jums taippat gali patikti...
Kodėl būtent rugsėjo pirmoji, o ne kita diena
Čia glūdi pirmasis netikėtumas, kurio dauguma lietuvių niekada nesusiejo su savo pačių mokykliniais prisiminimais. Rusijos caras Ivanas III XV amžiaus pabaigoje vedė paskutiniąją Bizantijos princesę, ir, laikydamasis bizantiškosios tradicijos, paskelbė rugsėjo 1-ąją Naujųjų metų pradžia. Ši data vėliau Rusijoje išliko simboline naujo ciklo pradžia net ir po to, kai pats Naujųjų metų šventimas persikėlė į sausio 1-ąją.
XX amžiuje, kai Lietuva atsidūrė Sovietų Sąjungos sudėtyje, rugsėjo 1-oji buvo oficialiai paskelbta Mokslo ir žinių diena visose tuometinės valstybės respublikose. Būtent tada, apie devintąjį dešimtmetį, ši tradicija formaliai atkeliavo ir į Lietuvą.
Trumpiau nebūna: šventė, kurią šiandien laikome grynai lietuviška, savo dabartiniu pavidalu atsirado iš caro vestuvių Bizantijoje.
Kodėl tradicija taip lengvai prigijo, nors atėjo iš svetur
Vertas dėmesio klausimas, kurį verta užduoti iškart: kodėl importuota data taip sklandžiai susiliejo su lietuviška kasdienybe, kad šiandien niekas jos nebelaiko svetima? Atsakymas – nes rugsėjo pirmoji kaip mokslo metų pradžios simbolis Lietuvoje nebuvo visiškai svetimas dar iki sovietmečio.
Kaip ir daugumoje Europos šalių, ypač kaimo vietovėse, mokslo metai natūraliai prasidėdavo rudenį – tiesiog todėl, kad tėvams reikėdavo vaikų pagalbos didžiuosiuose lauko darbuose per vasarą. Tik pasibaigus derliaus nuėmimui, kai ūkio darbai atslūgdavo, šeimos galėdavo leisti savo atžalas į mokslus. Tai reiškia, kad sovietinė data tiesiog užklojo jau egzistavusį, natūralų sezoninį ritmą – ir būtent todėl ji taip sklandžiai prigijo, o po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva šios datos nė nebandė keisti.
Kaip tai atrodo kitose šalyse
Verta suprasti, kad Lietuvos pasirinkimas nėra vienintelis įmanomas variantas – ir netgi ne dažniausias pasaulyje. Rugsėjo 1-oji kaip mokslo metų pradžios diena labiausiai paplitusi buvusiose sovietinio bloko šalyse, kur ji iš tos pačios istorinės priežasties buvo paskelbta oficialia švente.
Likusioje Europoje vaizdas gerokai margesnis. Suomijoje į mokyklas vaikai renkasi jau rugpjūčio viduryje, Vokietijoje – nuo rugpjūčio pradžios, o Austrijoje mokyklos duris atveria pirmą arba antrą rugsėjo pirmadienį – panašiai kaip Lietuvoje, bet be fiksuotos datos. Prancūzijoje vaikai į mokyklą sugrįžta dar vėliau, dažniausiai rugsėjo–spalio mėnesių sandūroje.
Už Europos ribų skirtumai dar ryškesni. Japonijoje mokslo metai prasideda balandžio pradžioje, o rugsėjis ten žymi tik antrojo trimestro pradžią po trumpų vasaros atostogų. Jungtinėse Valstijose vaikai į mokyklas renkasi pirmąjį rugsėjo antradienį – panaši, bet ne identiška data lietuviškajai.
Kardeliai, skambutis ir kiti ritualai, kurių niekas nekvestionuoja
Grįžtant prie pačios šventės eigos – Lietuvoje egzistuoja bene vienintelė, visus vienijanti tradicija, kurios laikosi absoliučiai kiekviena mokykla, nesvarbu, ar tai didmiesčio gimnazija, ar mažo kaimo mokyklėlė. Kiekvienas moksleivis šią dieną į mokyklą žygiuoja nešinas spalvingu žiedu, dažniausiai – kardeliu, simbolizuojančiu rūpestingumą.
Ši gėlių tradicija, kaip pripažįsta patys pedagogai, atėjo tiesiai iš sovietmečio ir per dešimtmečius tapo tokia įprasta, kad retas kas apskritai susimąsto apie jos kilmę. Vienas mokytojas, komentuodamas šią praktiką žiniasklaidai, netgi pajuokavo, kad kartais gėlių gaunama tiek daug, jog atrodo, tarsi būtų nešama „kaip šluota” – tiek jų susikaupia per vieną rytą.
Kitos rugsėjo pirmosios sudedamosios dalys taip pat išliko beveik nepakitusios per dešimtmečius: iškilmingos sveikinimo kalbos mokyklos kieme, dainos ir eilėraščiai, o svarbiausia – pirmasis skambutis, pakviečiantis į pirmąją pamoką. Kiekvienai mokyklai tenka savitai subalansuoti šią tradiciją – vieniems tai paskutinis, jautriausias skambutis prieš baigiamuosius egzaminus, kitiems – visiškai pirmas, dažnai lydimas ir tėvų, ir net senelių ašarų.
Kaip skiriasi šventės pobūdis kitose šalyse
Palyginimas su kitomis šalimis atskleidžia, kad panaši šventė gali turėti visiškai skirtingą emocinį akcentą. Vokietijoje pirmąją mokslo metų dieną pirmokus mokyklose pasitinka specialūs indai, pripildyti saldainių ir mokymosi priemonių – simbolinis perėjimas iš žaidimų pasaulio į mokslo pasaulį.
Kazachstane rugsėjo pirmoji tampa didele šeimos švente, kurios metu prie gausiai vaišėmis nukrauto stalo susirenka visa giminė, o būsimam moksleiviui iškilmingai pristatoma šeimos istorija – tradicija, vadinama „Zhety ata”, pasakojanti apie septynių kartų senelių gyvenimą ir pasiekimus. Japonijoje egzistuoja panaši, nors ir šiandien jau ne visų laikomasi tradicija: pirmąją mokslo metų dieną vaikui dovanojamas rašomasis stalas bei įrengiamas atskiras „mokslo kampelis” namuose.
Lietuviškoji versija, palyginti su šiais pavyzdžiais, atrodo santūresnė ir labiau sutelkta į mokyklos, o ne namų erdvę – gėlė mokytojui, o ne dovana vaikui, tampa pagrindiniu simboliniu gestu.
Ką ši data reiškia praktiškai šiandien
Nepriklausomai nuo istorinės kilmės, rugsėjo pirmoji šiandien Lietuvoje išlieka viena emociškai svariausių metų dienų – ne tik moksleiviams ir jų tėvams, bet ir pačiai visuomenei apskritai. Miestų gatvėse tą rytą tikrai netrūksta šurmulio: pasipuošę mažieji su tėvais, linksmi paauglių būriai, mokytojai, glaudžiantys prie krūtinės glėbius gėlių.
Net ir seniai mokyklą baigę suaugusieji, praeidami pro mokyklą šią konkrečią dieną, dažnai pastebi save nostalgiškai prisimenant savo pačių rugsėjo pirmąsias – reiškinys, rodantis, kad ši, iš pradžių svetima, ideologiškai motyvuota data per keturis dešimtmečius tapo tikra, organiška lietuviškos kultūros dalimi.
Kodėl verta žinoti šią istoriją
Vertas paskutinis pastebėjimas: dauguma tradicijų, kurias laikome „savomis” ir „visada buvusiomis”, iš tikrųjų turi konkrečią, dažnai netikėtą kilmės istoriją. Rugsėjo pirmosios atvejis – puikus pavyzdys, kaip politinis sprendimas, priimtas prieš keturis dešimtmečius visiškai kitokiame kontekste, gali taip giliai įsišaknyti kultūroje, kad taptų neatsiejama jos dalimi, atsiribojusia nuo pirminės ideologinės kilmės.
Šiandien, kai lietuviškos mokyklos kiemai kasmet vėl prisipildo kardelių ir jaudulio, retas kas galvoja apie Ivaną III ar Bizantijos princesę. Ir galbūt tai geriausias įrodymas, kad tradicija, nepriklausomai nuo to, iš kur ji atėjo, ilgainiui tampa tiesiog savimi – be jokių papildomų paaiškinimų reikalaujančia dalimi to, kas laikoma savaime suprantama.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kodėl mokslo metai Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių prasideda tociai rugsėjo pirmąją dieną?
Ši data Lietuvoje ir buvusio sovietinio bloko šalyse atsirado iš sovietmečio, o pati rugsėjo pirmosios kilmė siekia dar XV amžiaus pabaigą, kai Rusijos caras Ivanas III ją paskelbė Naujųjų metų pradžia pagal bizantiškąją tradiciją. Be to, toks laikas gerai derėjo su natūraliu kaimo vietovių ritmu, nes pasibaigus vasaros derliaus nuėmimui šeimos galėjo leisti vaikus į mokslus.
Iš kur atsirado tradicija rugsėjo pirmąją dieną mokytojams dovanoti būtent kardelius?
Ši gėlių tradicija į Lietuvą atkeliavo tiesiai iš sovietmečio laikotarpio. Per dešimtmečius ji tapo tokia įprasta, kad šiandien kiekvienas moksleivis į mokyklą žygiuoja nešinas spalvingu kardeliu, simbolizuojančiu rūpestingumą.
Kaip mokslo metų pradžios šventė skiriasi Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse?
Skirtingose šalyse šventė turi visiškai skirtingus emocinius akcentus ir datas, pavyzdžiui, Vokietijoje pirmokus pasitinka indai su saldumynais, Kazachstane rengiama didelė giminės šventė, o Japonijoje mokslo metai prasideda tik balandžio mėnesį. Lietuviškoji versija palyginti su jomis yra gerokai santūresnė ir sutelkta į mokyklos erdvę bei tradicinę gėlę mokytojui.
