Kremlius Donbase paliko veikti vos šešias kasyklas

Jums taippat gali patikti...

Klausyk NNP.LT

0:00 / 0:00

Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose vykstantis pramonės ardymas svarbus ir Lietuvai: jis rodo, kaip karas keičia civilių gyvenimą šalia Europos Sąjungos sienų ir kokiai karinei gamybai gali būti panaudojamas užgrobtas turtas. Rugsėjo 30 d. paskelbti duomenys rodo, kad beveik 90 proc. vietos pramonės įmonių buvo arba uždarytos, arba pritaikytos Rusijos kariniam pramoniniam kompleksui. Tai reiškia ne pavienį gamyklų perėmimą, o sistemingą Donbaso ir pietų Ukrainos ekonomikos pertvarkymą karo reikmėms: civilinė gamyba traukiasi, o išlikę objektai tampa Rusijos kariuomenės infrastruktūros dalimi.

Šis procesas paliečia įmones, kurios iki plataus masto invazijos kūrė darbo vietas ir aptarnavo vietos rinką. 2025 m. gruodį Rusijos valstybinė korporacija „Rostec“ nurodė perėmusi veikiančių pramonės objektų valdymą okupuotose teritorijose. Civilinei gamybai nebetinkami pastatai ir cechai perorientuojami į karinės technikos remonto dirbtuves, šaudmenų sandėlius arba vadavietes. Toks panaudojimas pakeičia pačią pramonės paskirtį: vietoje produkcijos gyventojams ar prekybai kuriama logistika ir techninė bazė Rusijos kariuomenės veiksmams Ukrainoje.

Nuo 96 kasyklų liko tik kelios

Ryškiausias ekonominio nykimo masto rodiklis – anglių pramonė Donbase. Strateginių tyrimų ir saugumo instituto 2025 m. gruodžio vertinimu, iki okupacijos šiame regione veikė 96 anglių kasyklos, o dabar darbą tęsia tik penkios ar šešios. Vadinasi, daugiau kaip devynios dešimtosios buvusių kasybos objektų buvo uždarytos, užlietos arba likviduotos. Šis palyginimas svarbus todėl, kad Donbaso kasyklos ilgą laiką buvo regiono ekonominis pagrindas: jų praradimas reiškia ne vien mažesnę gavybą, bet ir sunaikintą darbo rinką, susijusias paslaugas bei ištisų miestų pragyvenimo šaltinius.

Kasyklų uždarymas kartu atnešė ilgalaikę ekologinę žalą. Rytų žmogaus teisių grupė ir Konrado Adenauerio fondas 2025 m. gruodį skelbė, kad okupuotose teritorijose dėl technologinių reikalavimų nepaisymo užlietos 79 kasyklos. Požeminiai vandenys ir dirvožemis užteršti daugiau kaip 3 tūkst. kvadratinių kilometrų plote – tai teritorija, keliasdešimt kartų didesnė už Vilniaus miesto plotą. Vertinimu, tokios taršos padariniams pašalinti gali prireikti iki 100 metų, todėl okupacijos pasekmės išliktų ilgai ir po galimo gamybos atnaujinimo.

Užlietų šachtų problema nėra vien buvusios kasybos infrastruktūros techninis gedimas. Kai nutraukiama vandens išpumpavimo ir saugaus objektų priežiūros sistema, vanduo gali pasiekti senus požeminius tunelius bei aplinkinius sluoksnius. Pateiktas daugiau nei 3 tūkst. kvadratinių kilometrų užterštos teritorijos skaičius rodo, kad poveikis siejamas ne su viena gyvenviete, o su plačiu okupuoto pramoninio regiono ruožu. Iki 100 metų siekianti atkūrimo prognozė taip pat išryškina skirtumą tarp laikinos karinės naudos ir kainos, kurią vandeniui, dirvožemiui bei vietos bendruomenėms tektų mokėti ištisoms kartoms.

Pramonės kritimą lydi masinis nedarbas

Okupuotuose Donbaso ir Pietų Ukrainos regionuose pramonės gamyba sumažėjo nuo 40 iki 60 proc., o darbą prarado apie 3,2 mln. vietos gyventojų, 2025 m. gruodį vertino Strateginių tyrimų ir saugumo institutas. Toks kritimo intervalas reiškia, kad kai kuriose teritorijose nebevyksta beveik du trečdaliai ankstesnės pramoninės veiklos. Skaičius apima ne vien tiesiogiai gamyklose dirbusius žmones: kai užsidaro arba persiorientuoja stambūs objektai, pajamų netenka ir su tiekimu, transportu, remontu bei paslaugomis susiję gyventojai. Karinės paskirties objektai šio prarasto civilinio ekonominio tinklo nepakeičia.

Padėtį okupuotose Donecko ir Luhansko sričių dalyse detalizuoja Ukrainos gynybos žvalgybos padalinio HUR ir Nacionalinio pasipriešinimo centro 2025 m. spalio duomenys. Juose nurodoma, kad sustojo daugiau kaip 3 tūkst. įmonių, o darbą turi tik apie 30 proc. gyventojų. Nedarbas čia tris kartus viršija dešimtojo dešimtmečio pradžios lygį – laikotarpį, kuris ir taip siejamas su gilia ekonomine krize po Sovietų Sąjungos žlugimo. Taigi šiandienos rodiklis ne tik apibūdina sunkų užimtumą, bet ir parodo, kad okupacijos sukeltas nuosmukis pralenkė ankstesnes regiono ekonomines traumas.

Netekus civilinių pajamų, dalis žmonių patenka į tiesioginės prievartos sistemą. HUR ir Nacionalinis pasipriešinimo centras nurodė, kad kai kurie okupuotų teritorijų gyventojai už maisto paketus verčiami statyti gynybinius įrenginius. Ši aplinkybė atskleidžia, kaip ekonominis žlugimas susiejamas su karine okupacijos administracijos logika: žmogui, neturinčiam darbo ir pastovių pajamų, pagalba maistu gali būti siūloma tik mainais į darbą Rusijos gynybinėms pozicijoms. Tai nėra įprastas darbo rinkos santykis, nes pasirinkimą lemia išgyvenimo poreikis ir kontrolė.

Gyventojai verčiami kariauti ir išvežami

Ekonominę priklausomybę papildo prievartinė mobilizacija. Ukrainos vyriausybės ir Karo studijų instituto 2025 m. lapkričio vertinimu, nuo 2022 m. Rusija okupuotose Ukrainos teritorijose prievarta mobilizavo ir į frontą išsiuntė daugiau kaip 45 tūkst. Ukrainos piliečių. Šis skaičius apima daugiau nei trejus metus trunkantį laikotarpį ir rodo, kad okupacinė valdžia teritorijas naudoja ne tik kaip resursų ar gamyklų bazę, bet ir kaip žmonių rezervą karui. Civiliai, kurių darbo galimybės dėl pramonės griūties smarkiai sumažėjo, susiduria su papildoma rizika būti išsiųsti į kovos veiksmus prieš savo valstybę.

2025 m. vasarą iš okupuotos Donecko srities į Rusiją išvežta 20 tūkst. ukrainiečių vaikų, nurodė Karo studijų institutas. Tame pačiame vertinime minima ir okupacinės administracijos pradėta vadinamoji karo turizmo programa Rusijos piliečiams okupuotose zonose. Šie du faktai išryškina priešingas regiono naudojimo kryptis: vietos vaikų ryšys su gimtąja aplinka nutraukiamas išvežimu į Rusiją, o teritorija kartu pateikiama kaip erdvė Rusijos lankytojams. Tai rodo, kad okupacinė administracija siekia kontroliuoti ne tik gamybą ir judėjimą, bet ir viešą pasakojimą apie užgrobtas vietoves.

Gyventojų perkėlimui taikoma ir programa „Sibirio plėtra“. Nacionalinis pasipriešinimo centras 2025 m. lapkritį pranešė, kad pagal ją okupuotų Ukrainos regionų žmonės atrenkami ir priverstinai siunčiami į ilgalaikes komandiruotes Sibiro pramonės įmonėse. Tokia schema formaliai gali būti vadinama darbo siuntimu, tačiau pateikta informacija ją apibūdina kaip priverstinį iškeldinimą. Ji papildo vaizdą, kuriame okupacija ardo vietos bendruomenes dviem kryptimis: dalis gyventojų lieka be darbo savo miestuose, o kiti nukreipiami į nutolusius Rusijos pramonės regionus.

Turto naikinimą lydi represijos

Okupacijos ekonominė politika palietė ir užsienio investuotojų turtą. Turkijos verslininkas Ismail Hacioglu buvo planavęs 2022 m. vasarą Mariupolyje atidaryti liftų gamyklą, tačiau objektas buvo apiplėštas ir visiškai sunaikintas dar iki veiklos pradžios, 2025 m. gruodį rašė „Ukraine Business News“. Šis atvejis konkrečiai parodo, ką reiškia bendri duomenys apie uždarytas įmones. Nebuvo prarasta tik jau veikianti gamyba – sunaikintas ir projektas, kuris galėjo sukurti naujas darbo vietas bei techninę infrastruktūrą mieste. Mariupolyje tokia žala neleidžia kalbėti apie normalų investicinės veiklos tęstinumą.

Nepaklusnumas okupacinei sistemai baudžiamas ir represijomis prieš civilius. Melitopolio žurnalistei Irynai Levchenko, pagrobtai 2023 m., Rusijos teismas 2026 m. rugsėjo 4 d. skyrė 15 metų laisvės atėmimo bausmę. CEPA projekto „Behind the Lines Tracker“ duomenimis, ji buvo nuteista po to, kai atsisakė priimti Rusijos pilietybę, o jai pateikti kaltinimai šnipinėjimu buvo netikri. Penkiolikos metų terminas rodo represijų mastą: pilietybės atsisakymas ir žurnalistinis darbas okupacijos sąlygomis paverčiami pagrindu ilgam įkalinimui, stiprinančiam gyventojų bauginimą bei prievartinę rusifikaciją.

Tarptautinis atsakas orientuojamas į Rusijos karinės pramonės tiekimo grandines. Liepos 17 d. Europos Sąjungos Taryba sankcijas pritaikė vienam asmeniui – Irinai Kharisovai – ir penkiems įmonių grupės „ABS Electro“ subjektams. Šios grupės įmonės gamina elektroninius komponentus Rusijos naudojamiems puolamiesiems bepiločiams orlaiviams „Shahed“ ir „Geran“. Sprendimas tiesiogiai sieja sankcijas su technologijomis, kurios reikalingos Rusijos kariniams pajėgumams. Kol okupuotuose Ukrainos rajonuose civilinė pramonė paverčiama karinės sistemos priedu, ES bando riboti bent dalį platesnio komplekso – komponentų ir įmonių, aptarnaujančių Rusijos ginkluotės gamybą.

Bendra šių duomenų kryptis aiški: okupuotose Ukrainos žemėse civilinė ekonomika ne atkuriama, o paverčiama Rusijos karo infrastruktūros šaltiniu. Beveik 90 proc. uždarytų arba militarizuotų įmonių, iš 96 kasyklų likusios penkios ar šešios, 79 užlietos šachtos ir milijonai darbą praradusių žmonių sudaro vieną tarpusavyje susijusį vaizdą. Jį papildo priverstinis darbas, mobilizacija, vaikų išvežimas, perkėlimas į Sibirą ir bausmės tiems, kurie nepripažįsta okupacinės valdžios. Tai yra ne laikinas administracinis pokytis, o regiono ekonominės, socialinės ir ekologinės ateities ardymas.

Atstatymą sunkins ne vien karo padaryta žala

Šių teritorijų problema nėra vien tai, kad dalis įmonių sustabdė darbą. Civilinei ekonomikai reikalingos tarpusavyje susijusios sąlygos – veikiančios gamyklos, saugi infrastruktūra, kvalifikuoti darbuotojai, švarus vanduo ir galimybė investuoti nebijant turto praradimo. Okupacijos metais kiekviena iš jų buvo pažeista skirtingu būdu: vieni objektai perimti kariniams poreikiams, kiti sunaikinti ar palikti be priežiūros, o gyventojai neteko darbo, buvo mobilizuoti, išvežti arba įbauginti represijomis. Todėl vien gamyklos pastato išsaugojimas savaime nereikštų, kad jis galėtų grįžti prie įprastos gamybos.

Ypač ilgalaikę pasekmę gali lemti kasyklų užliejimas ir užterštos teritorijos. Šachtų uždarymas reiškia ne tik prarastą anglių gavybą, bet ir riziką vandeniui bei dirvožemiui dideliame plote, o nurodytas iki šimto metų siekiantis atkūrimo laikotarpis gerokai pranoksta trumpalaikių ekonominių sprendimų ribas. Kartu tai paaiškina, kodėl okupuotų rajonų pramonės nuosmukio negalima vertinti vien dabartinės gamybos statistika: žala paliečia ir galimybes žmonėms ateityje grįžti į saugią, civiliniam gyvenimui tinkamą aplinką.