Įsivaizduokite žmogų, kuris jūsų Facebook grupėje metų metus komentuoja protingai, palaiko Ukrainą, dalinasi naudinga informacija apie gyvenimą užsienyje ir pamažu tampa tuo, kurio nuomonės klausiate pirmiausia. O dabar įsivaizduokite, kad šis žmogus neegzistuoja – kad jo nuotraukos pavogtos iš svetimo Instagram profilio, biografija sukurta, o tikrasis operatorius už ekrano tuo metu sistemingai renka informaciją apie jūsų bendruomenės vidinius ryšius, ruošdamasis, kada juos panaudoti. Būtent apie tokį reiškinį, kurį ji vadina „matrioškomis“, viešai papasakojo lietuvių užsienyje bendruomenės aktyvistė Agnė Mariakinaitė-Babičevienė, remdamasi asmenine patirtimi ir platesniais žvalgybos bei akademiniais tyrimais.
Kas iš tikrųjų yra „matrioška“
Skirtingai nuo primityvaus interneto trolio, kuris puola akivaizdžiai ir grubiai, „matrioška“ – tai gerokai sofistikuotesnis veikėjas, veikiantis po suklastota tapatybe, dažnai naudojantis pavogtas realių žmonių nuotraukas ir gyvenimo istorijas, kad atrodytų visiškai autentiškas. Pavadinimas nėra atsitiktinis – jis tiesiogiai siejamas su tarptautiniu mastu jau dokumentuota Rusijos dezinformacijos operacija, kurią 2023–2024 metais atskleidė tyrėjų kolektyvas „Bot Blocker“ bei AFP faktų tikrintojai. Prancūzijos vyriausybinė tarnyba VIGINUM oficialiame pranešime patvirtino, kad ši operacija, pavadinta „Matrioška“ būtent dėl savo sluoksniuotos, vienas kitą slepiančios struktūros, veikia mažiausiai nuo 2023 metų rudens ir yra nukreipta prieš žiniasklaidą bei faktų tikrintojus daugiau nei šešiasdešimtyje šalių.
Tarptautinė versija veikia gana įžūliai – imituoja žinomus medijos prekės ženklus, tokius kaip „Le Monde“ ar „France 24“, skleisdama suklastotus straipsnius ir tiesiogiai kreipdamasi į žurnalistus, prašydama patikrinti melagingą turinį – taip eikvodama jų laiką ir kartu platindama patį melą per pačią patikrinimo procedūrą. Lietuvių užsienyje kontekste, kaip aprašo Mariakinaitė-Babičevienė, veikimo principas panašus, tik gerokai subtilesnis ir orientuotas ne į žiniasklaidą, o į konkrečias bendruomenes bei jų neformalius lyderius.
Kaip vyksta infiltracija
Pagal aprašymą, „matrioška“ retai puola iš karto. Pirmasis žingsnis – tapti „savu“. Prieš prisijungiant prie konflikto ar diskusijos, tokia paskyra jau būna tam tikrą laiką matoma periferijoje – aktyviai komentuoja, palaiko, atrodo kaip įprastas bendruomenės narys. Kai bendruomenėje kyla įtampa, pavyzdžiui, tarp sovietmečio nostalgiją jaučiančių ir patriotiškai nusiteikusių narių, „matrioška“ demonstratyviai stoja į vienos pusės gynybą – taip įgydama patikimo sąjungininko įvaizdį būtent tų žmonių, prie kurių siekia prisišlieti, akyse.
Šis metodas ypač efektyvus konflikto metu, kai žmonės natūraliai ieško sąjungininkų ir mažiau linkę kritiškai vertinti naujus, bet „teisingoje pusėje“ pasirodančius balsus. Tolesnis tikslas – ne tik įsilieti, bet ir pradėti sisteminį bendruomenės struktūros kartografavimą: kas su kuo draugauja, kas ką palaiko, kur yra konfliktai, kokie asmeniniai pažeidžiamumai egzistuoja. Ši informacija vėliau tampa žaliava tikslingesnėms manipuliacijoms.
Legendos statyba: kai visas socialinis tinklas – fikcija
Įtikinamumui pasiekti nepakanka vienos suklastotos paskyros. Pagal aprašymą, aplink pagrindinį personažą sukuriamas visas tinklas – tėvai, vaikai, draugai, kolegos, kurių paskyros taip pat valdomos to paties operatoriaus arba glaudžiai koordinuotos grupės. Šis „artimųjų“ ratas aktyviai komentuoja, palaiko ir patvirtina pagrindinio profilio teiginius, taip sukurdamas socialinio įrodymo iliuziją – jei dešimt „draugų“ reaguoja į įrašą palaikančiai, pašalinis stebėtojas natūraliai suvokia turinį kaip patikimą.
Profiliuose skelbiamos nuotraukos ir vaizdo įrašai, tariamai iš asmeninio gyvenimo, iš tikrųjų dažnai būna pavogti iš realių žmonių, pavyzdžiui, iš Instagram – asmenų, kurie apie tokį savo tapatybės panaudojimą dažniausiai net nežino. Geografinis autentiškumas taip pat kruopščiai konstruojamas: jei tikslas – patekti į lietuvių užsienyje erdvę, personažas pristatomas kaip gyvenantis konkrečioje užsienio šalyje, kartu palaikant politinę poziciją, atitinkančią tos bendruomenės vertybes, kad interesai atrodytų natūraliai sutampantys.
Turinys, kuriame 80 procentų naudos slepia 20 procentų nuodų
Vienas subtiliausių aprašytų metodų – vadinamoji „saldėsiais pridengtų nuodų“ taktika. Profilis ar puslapis sistemingai dalinasi iš tikrųjų naudinga informacija – praktiniais patarimais apie gyvenimą užsienyje, finansus, teisę, sveikatą ar švietimą. Ši informacija sudaro maždaug aštuoniasdešimt procentų viso turinio ir būtent ji sukuria pasitikėjimą bei pritraukia sekėjus, ypač pažeidžiamesnius, ieškančius pagalbos konkrečiu klausimu.
Likę dvidešimt procentų – tai, ką autorė vadina nuodais: abejones valstybe sėjantys įrašai, sistemingai pašiepiantys politikus ar visuomenės veikėjus, tačiau peržengiantys ribą tarp teisėtos politinės satyros (kuri yra demokratijos privilegija ir nesiekia pakenkti valstybei) ir kryptingo naratyvo, kenkiančio pačiam valstybingumo pagrindui. Rezultate auditorija palaipsniui praranda gebėjimą atskirti, kur baigiasi naudinga informacija ir kur prasideda dezinformacija. Kaip konkretų pavyzdį autorė mini sistemingai kartojamą Kremliaus naratyvą, menkinantį lietuvių tautos tapatybę bei istoriją – naratyvą, kuris, pasak jos, nėra atsitiktinis pavienio nesusipratėlio pasisakymas, o informacinis ginklas, sąmoningai kartojamas metų metus iš daugybės skirtingų paskyrų.
Lyderių diskreditavimas – kai puolamas ne pašalinis, o savas
Ypač nemalonus aprašytas modelis – kai „matrioška“, susikūrusi patikimo žmogaus įvaizdį, pradeda siekti pačios lyderio pozicijos bendruomenės pasąmonėje arba, jei egzistuoja garsesnis, autoritetingesnis balsas, kuriam ji negali prilygti, imasi tikrojo lyderio diskreditavimo kampanijos. Metodai apima klastojamas istorijas, suklastotus atsiliepimus, diskredituojantį turinį platinančių profilių įtraukimą – dažnai pasitelkiant žmones, turinčius realių asmeninių nesutarimų su taikiniu, taip pat tiesiogines žinutes taikinio draugams, siekiant pasėti abejonę. Autorė pabrėžia, kad pagal jos patirtį toks persekiojimas gali tęstis ne vienerius metus – tai nėra vienkartinė provokacija, o ilgalaikė, kantriai vykdoma kampanija.
Lygiagrečiai naudojama ir subtilesnė bendruomenių skaldymo taktika – tyliai skleidžiami gandai tipo „girdėjau, kad X taip sakė apie tave“ arba užuominos apie tariamai nepastovią kito žmogaus nuotaiką. Nuolatinis tarpasmeninių konfliktų kurstymas tarp bendruomenės lyderių, dirbtinių „stovyklų“ formavimas – visa tai daroma taip, kad bendruomenė susiskaldytų tarsi savaime, be jokio akivaizdaus išorinio įsikišimo ženklo.
Psichologinės technikos: gaslighting ir DARVO
Aprašomos taktikos apima ir psichologinės manipuliacijos technikas, plačiai žinomas tarpasmeninės prievartos tyrimuose. Gaslighting – kai taikiniui tiesiog sakoma „tau vaidenasi“, kartu su neigimu, net kai patys operatoriai tuo pačiu metu rašo tai, ką neigia jiems nerūpint. Dar sudėtingesnė technika – vadinamasis DARVO akronimas (Deny, Attack, Reverse Victim and Offender – neigti, pulti, apversti auką ir kaltininką vietomis). Kai iškyla nepatogios informacijos apie tokį veikėją, jis ją neigia, puola tuos, kurie ją skleidžia, ir nedelsiant patys transformuojasi į tariamą auką. Autorė, remdamasi asmenine patirtimi, pastebi, kad ši technika tokių veikėjų ypač mėgstama, nes leidžia apsukti bet kokį argumentą nepriklausomai nuo faktinių įrodymų – tikslas nėra ką nors įtikinti diskusijoje, o pasiekti tiesioginį poveikį čia ir dabar.
Ilgalaikis psichologinis spaudimas gali apimti persekiojimą, juodinimą, specialiai taikiniui skirtų paskyrų ar grupių kūrimą, taip pat vadinamuosius „group chat“ – kai sukviečiami taikinio draugai ir tarp jų platinamas diskredituojantis turinys.
Kaip jie slepia pėdsakus, kai pajunta grėsmę
Pajutus demaskavimo riziką, aprašomas veikėjas iškart aktyvuoja DARVO taktiką, tuo pačiu metu keisdamas paskyrų nuorodas (URL) ir vardus. Svarbi techninė detalė – nors platformos vartotojui gali atrodyti, kad pakeitus URL ar išjungus profilį pėdsakai dingsta, iš tikrųjų pati platforma, tokia kaip Meta, saugo visą istoriją, įskaitant išjungtų paskyrų duomenis, o įkalčių naikinimo bandymai realybėje palieka dar daugiau pėdsakų nei jų nebuvimas. Kai rizika tampa dar didesnė, sinchroniškai pašalinami visi profiliai arba jų turinys iš visų platformų vienu metu.
Pritrauktiems, jau įtikintiems žmonėms per kitus, taip pat valdomus profilius pasakojamos legendos, esą pagrindinį profilį „reportino“ ir taip nutildė tiesos balsą. Po tam tikro laiko veikėjas grįžta su naujomis paskyromis, kartais net tais pačiais vardais, nauja biografine legenda, ir tęsia veiklą taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Autorė šį modelį apibūdina kaip nuolat pasikartojantį ciklą.
Kodėl tai ne vien vienos moters teorija
Nors dalis pasakojimo remiasi asmenine autorės patirtimi, ji pabrėžia, kad panašūs veikimo modeliai jau tyrinėjami tiek akademiniuose, tiek žvalgybinių institucijų tyrimuose kaip pasikartojantis, sistemingas informacinio karo elementas. Tarptautiniu mastu geriausiai dokumentuotas pavyzdys – jau minėta „Matrioškos“ operacija, kurią Prancūzijos valstybinė tarnyba VIGINUM oficialiai įvardijo kaip užsienio skaitmeninį kišimąsi, siekiantį diskredituoti Vakarų vyriausybes, ypač jų politiką, remiančią Ukrainą. Panašias schemas neseniai fiksavo ir tyrėjų grupė „Bot Blocker“, atskleidusi, kaip tas pats botų tinklas pritaiko savo dezinformacijos turinį net prie tokių įvykių kaip Jeffrey Epstein bylos dokumentų paskelbimas, kuriamas melagingas turinys, imituojantis žinomus medijos prekės ženklus.
Tai reiškia, kad lietuvių užsienyje bendruomenėse pastebėtas modelis nėra izoliuotas ar unikalus Lietuvai reiškinys – tai vietinė to paties, plačiau dokumentuoto informacinio karo instrumentarijaus adaptacija, pritaikyta prie konkrečios auditorijos – lietuvių, gyvenančių užsienyje ir siekiančių išlaikyti ryšį su tėvyne.
Kaip atpažinti ir kaip elgtis
Autorės pateikiami praktiniai patarimai gana tiesmuki, bet reikalauja sąmoningos savidrausmės. Verta būti atsargiems su per greitai besiformuojančiais ryšiais internete ir tikrinti naujų kontaktų profilių istoriją ne tik pačioje platformoje, bet ir per išorinę paiešką – ar biografija nuosekli ir patikrinama laike. Pastebėjus koordinuotą, įtartiną veiklą, rekomenduojama tai dokumentuoti ir pranešti pačiai platformai, o esant reikalui – ir teisėsaugai, nes surinkti įrodymai, sukaupti per ilgesnį laiką, gali atskleisti gerokai daugiau nei pavienis, izoliuotas epizodas.
Ypač svarbus patarimas – nereaguoti emociškai į provokacijas. Kiekviena emocinė reakcija tokiems veikėjams yra ne tik papildomas „kuras“, bet ir galimybė pačią reakciją paversti ginklu prieš patį taikinį, be to, tai papildomai įdarbina socialinių tinklų algoritmą, didinantį tokio turinio matomumą. Informaciją verta tikrinti iš kelių nepriklausomų šaltinių, o vertinant bet kieno „teiginius ir nuomones“ – patikrinti, ar juos iš tikrųjų patvirtina realūs faktai, o ne vien kito anoniminio šaltinio atsiliepimai.
Kaip atpažinti netikrą veikėją pagal elgesio modelį, o ne deklaracijas
Galiausiai, autorė pateikia, ko gero, praktiškiausią kriterijų: netikras veikėjas visada išduoda save nuoseklaus elgesio modelio, o ne vienkartinių deklaracijų lygmenyje. Jei žmogus, viešai deklaruojantis kovą su konkrečiu priešu, iš tiesų nuosekliai kariauja informaciniame lauke prieš pačius lietuvius, o ne prieš deklaruojamą priešą – verta suklusti. Jei tokio veikėjo turinyje pasikartoja naratyvai, menkinantys pačios valstybės gynybinį pajėgumą ar ateitį, jei jo veikla kelia daugiau žalos nei naudos platesnei paramos iniciatyvai, kurioje jis tariamai dalyvauja, ar jei „vienintelis teisingas“ balsas nuosekliai naudoja emocinį, pašiepiantį, be įrodymų diskredituojantį turinį ir aktyviai kviečia juo dalintis, nuolat pozicionuodamas save kaip auką – tai, autorės žodžiais, rimtas signalas, kad tikslai nėra tokie kilnūs, kokiais save pristato.
Šaltiniai: France 24 – Truth or Fake, VIGINUM ataskaita, The Insider, Agnės Mariakinaitės-Babičevienės viešas pranešimas Facebook grupėje „Mes – Lietuviai Pasaulyje“
Dažniausiai užduodami klausimai
Kas yra internetinė matrioškos operacija socialiniuose tinkluose?
Tai tarptautiniu mastu dokumentuota Rusijos dezinformacijos operacija, kurios metu naudojamos suklastotos tapatybės ir fiktyvių paskyrų tinklai. Šie veikėjai imituoja autentiškus žmones arba žinomus medijos prekės ženklus, kad slapta skleistų melagingą turinį.
Kaip atpažinti netikrą bendruomenės narį ir dezinformaciją?
Netikras veikėjas išduoda save per elgesio modelį, o ne vienkartines deklaracijas, dažnai naudodamas saldėsiais pridengtų nuodų taktiką. Tokie asmenys dalijasi naudinga informacija, tačiau sistemingai sėja abejones, menkina valstybės gynybinį pajėgumą ir kursto vidinius konfliktus.
Kokius manipuliacijos metodus naudoja šios suklastotos paskyros?
Jos naudoja psichologines manipuliacijas, tokias kaip gaslighting bei DARVO akronimą reiškiantį neigimą, puolimą ir aukos bei kaltininko apkeitimą vietomis. Pajutę demaskavimo riziką, šie operatoriai keičia vardus, trinina profilius arba kuria naujas legendas.
