Klausyk NNP.LT
Prie Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos sienų sandūros baigtas svarbus fizinės sienos apsaugos projektas. Ties valstybės sienos ženklu „Mara“, Lazdijų rajone, įrengti į Maros upę ir virš jos nuleidžiami vartai. Jie sujungė iki šiol atskirai veikusius Lietuvos ir Lenkijos fizinius barjerus bei uždarė upės ruožą, kuriuo buvo galima mėginti apeiti inžinerines kliūtis. Lietuvos skaitytojui tai svarbu tiesiogiai: objektas įrengtas VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kapčiamiesčio užkardos saugomame ruože, prie išorinės Europos Sąjungos sienos su Baltarusija.
Vartai uždarė pažeidžiamą vietą prie trišalio taško
2026 m. rugsėjo 30 d. baigtas įgyvendinti vienetinis inžinerinis sprendimas, skirtas sustiprinti sienos apsaugą prie Maros upės. Vartai gali būti nuleidžiami į vandens telkinį, todėl kliūtis apima ne tik sausumos prieigas, bet ir upės vagą bei erdvę virš jos. Būtent tokio sprendimo reikėjo vietoje, kur susikerta trijų valstybių sienos ir kur fizinio barjero tęstinumą apsunkina vandens telkinys. Apie užbaigtą statinį konkrečiai informavo Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Naujieji vartai įrengti prie sienos ženklo „Mara“, kuris žymi Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos valstybių sandūrą. Ši vieta yra Lazdijų rajone, Kapčiamiesčio užkardos atsakomybės teritorijoje. Geografiškai tai nėra paprastas tiesus sienos ruožas: Maros upė čia lemia valstybinės sienos kryptį ir kartu sudaro natūralią kliūtį, kurią būtina valdyti techninėmis priemonėmis. Todėl sprendimas aktualus ne vien konkrečiai užkardai – jis papildo bendrą Lietuvos išorinės ES sienos apsaugos sistemą ir mažina vienos anksčiau išsiskyrusios vietos pažeidžiamumą.
Projektą parengė, finansavo ir įgyvendino Lenkija. Tai reiškia, kad Lenkijos pusėje įrengtas statinys nėra atskira, nuo Lietuvos infrastruktūros atsieta kliūtis. Jis fiziškai sujungtas su abiejų šalių jau pastatytais barjerais: iš vienos pusės vartai remiasi į Lietuvos teritorijoje įrengtą fizinį barjerą, o iš kitos – į Lenkijos pusėje pastatytą konstrukciją. Taip trišalėje sandūroje sukurta vientisa inžinerinė linija, kuri nutraukia iki tol buvusią atvirą Maros upės atkarpą.
Upės kryptis paaiškina, kodėl reikėjo specialaus sprendimo
Maros upės geografija šioje vietoje ypač svarbi. Iš pradžių upės vaga žymi Lenkijos ir Baltarusijos sieną. Ties trišaliu tašku ji pasuka į Lietuvos teritoriją ir toliau tampa Lietuvos bei Baltarusijos valstybinės sienos riba. Dėl tokios krypties pasikeitimo prie vienos upės susitinka trijų šalių interesai ir dvi gretimos ES valstybės. Paprastas sausumos tvoros pratęsimas čia nebūtų užtikrinęs tokio paties barjero vientisumo kaip lygioje teritorijoje, todėl pasirinkta vartų, nuleidžiamų į vandenį, konstrukcija.
Vartų paskirtis nėra vien simboliškai pažymėti sieną. Jie skirti tam, kad fizinis barjeras nenutrūktų ties vandeniu ir nebūtų palikta vietos bandymams pereiti arba persikelti per upę. Konstrukcija taip pat sudaro sąlygas pareigūnams operatyviai pasiekti strategiškai svarbų ruožą. Tai reikšminga pasienio tarnybos kasdieniam darbui, nes reakcijos laikas tokiame sudėtingame pasienio taške priklauso ne tik nuo pareigūnų, bet ir nuo galimybės greitai privažiuoti bei veikti prie pat upės.
Kapčiamiesčio užkardos pasieniečiai prie Maros upės dažnai fiksuodavo iš Baltarusijos atėjusių migrantų grupių bandymus kirsti sieną. Pareigūnai taip pat pastebėdavo žmonių manevravimą palei upę, kai ieškoma patogesnių vietų patekti į Lietuvos teritoriją ar priartėti prie sienos linijos. Todėl naujieji vartai sprendžia konkretų praktinį uždavinį: riboja galimybę išnaudoti upės ruožą kaip tarpą tarp dviejų sausumoje esančių fizinių barjerų. Šioje vietoje infrastruktūra papildo pareigūnų stebėjimą ir patruliavimą.
Vientisas barjeras stiprina išorinę ES sieną
Lietuvos ir Lenkijos infrastruktūrų sujungimas prie Maros parodo, kad sienos apsauga trišaliame taške negali būti vertinama vienos valstybės ribose. Lietuva ir Lenkija saugo išorinę Europos Sąjungos sieną su Baltarusija, o abiejų valstybių sprendimų suderinamumas yra svarbus tam, kad fizinės kliūtys nepaliktų spragų. Lenkijos parengtas ir finansuotas projektas ties Lazdijų rajonu suteikia naudą ir Lietuvos pareigūnų darbui, nes vartai atsirado jų saugomame Kapčiamiesčio užkardos ruože.
Naujasis objektas turėtų užkirsti kelią bandymams per Marą neteisėtai kirsti Europos Sąjungos sieną iš Baltarusijos. Tačiau jo nauda apima ir operacinį aspektą: pasieniečiai gali greičiau patekti į vietą, kur susikerta upės, valstybinės sienos bei dviejų šalių fiziniai barjerai. Vienetinis statinys nėra bendras visos migracijos problemos sprendimas, bet jis pašalina konkrečią riziką viename ruože. Tokia prevencija leidžia pareigūnams daugiau dėmesio skirti kitoms sienos vietoms, kuriose taip pat fiksuojami bandymai patekti iš Baltarusijos.
2026-ieji jau beveik pasiekė visų 2025 metų skaičių
Vartų įrengimo aktualumą rodo ir 2026 m. statistika. Iki rugsėjo 29 d. Lietuvos pasieniečiai neleistinose vietose iš Baltarusijos neleido patekti 1 637 neteisėtiems migrantams. Tai yra tik 15 atvejų mažiau nei per visus 2025 metus, kai buvo užkardyti 1 652 bandymai. Kadangi 2026 m. rugsėjo pabaigoje iki metų pabaigos buvo likę daugiau nei trys mėnesiai, šis palyginimas rodo išliekantį spaudimą pasienio sistemai ir poreikį stiprinti konkrečias pažeidžiamas vietas, tokias kaip Maros upės ruožas.
Pastarųjų metų skaičiai taip pat atskleidžia, kad neteisėtos migracijos srautai nėra vienodi. Per 2024 metus pasieniečiai neleido neleistinose vietose prasmukti 1 002 migrantams – tai buvo mažiau nei 2025 m. užkardyti 1 652 bandymai. 2023 m. skaičius buvo dar didesnis ir siekė 2 643 asmenis. Šie duomenys rodo, kad po itin intensyvių 2022 metų situacija keitėsi, tačiau bandymai kirsti sieną nesibaigė, todėl fizinių barjerų priežiūra ir tikslinis jų stiprinimas išlieka aktualūs.
Didžiausias neteisėtų migrantų antplūdis fiksuotas 2022 m., kai Lietuvos pasieniečiai apgręžė 11 211 asmenų. Palyginti su 2026 m. iki rugsėjo 29 d. užkardytais 1 637 bandymais, tai buvo beveik septynis kartus didesnis skaičius. Vis dėlto mažesni metiniai rodikliai nereiškia, kad kiekvienas sienos ruožas prarado reikšmę. Būtent dėl to infrastruktūros sprendimai nukreipiami į vietas, kuriose pareigūnai nuolat susiduria su konkrečiais mėginimais pasinaudoti reljefu, vandeniu ar sienos konfigūracija.
Nuo Baltarusijos sukeltos migracijos krizės pradžios 2021 m. iki 2026 m. rugsėjo pabaigos Lietuvos pasieniečiai iš viso neleido neteisėtai patekti 26 251 asmeniui. Šis bendras skaičius apima daugiau nei penkerių metų laikotarpį ir leidžia įvertinti, kodėl pasienio infrastruktūrai skiriamas ilgalaikis dėmesys. Teisė VSAT pareigūnams apgręžti neleistinose vietose iš Baltarusijos bandančius patekti migrantus suteikta nuo 2021 m. rugpjūčio 3 d. Nuo tada praktinė sienos apsauga remiasi ir pareigūnų veiksmais, ir nuosekliai stiprinamomis fizinėmis kliūtimis.
Pasienio iššūkiai persikelia ir į Lietuvos vidų
2026 m. migracijos situaciją papildo ir kita tendencija – išaugę antrinės migracijos srautai per Lietuvą iš Latvijos. Iki rugsėjo pabaigos Lietuvos pareigūnai sulaikė 2 055 asmenis, kurie per šalį judėjo iš Latvijos. Palyginimui, per visus 2025 metus tokių sulaikytųjų buvo 1 288. Vadinasi, 2026 m. devyniais mėnesiais šis skaičius jau buvo 767 asmenimis didesnis nei per ankstesnius dvylika mėnesių. Duomenis apie šią tendenciją skelbia VSAT informacija apie sulaikymus iš Latvijos pasišalinusių asmenų maršrutuose.
Antrinės migracijos duomenys ir bandymai kirsti sieną iš Baltarusijos apibūdina skirtingas situacijas, tačiau abu rodikliai svarbūs Lietuvos sienos apsaugos sistemai. Maros vartai pirmiausia skirti užkirsti kelią neteisėtam patekimui per konkrečią išorinės ES sienos vietą. Tuo pat metu didesnis iš Latvijos per Lietuvą vykstančių asmenų skaičius rodo, kad pareigūnų uždaviniai nesibaigia ties pirmuoju sienos kirtimo tašku. Dėl to pasienio apsauga apima ir pasienio infrastruktūrą, ir kontrolę šalies viduje.
Prie Maros užbaigtas projektas yra konkretus atsakas į vietovės sąlygas bei pasieniečių fiksuotą migrantų manevravimą. Lenkijos pastatyti vartai sujungė du nacionalinius fizinius barjerus ten, kur upė keičia sienos kryptį nuo Lenkijos–Baltarusijos iki Lietuvos–Baltarusijos ruožo. Lietuvos pusėje tai reiškia geresnį Kapčiamiesčio užkardos pareigūnų pasiekiamumą ir mažiau galimybių išnaudoti vandens atkarpą. 2026 m. iki rugsėjo pabaigos užkardyti 1 637 bandymai patvirtina, kad prevencinės priemonės pasienyje tebėra reikalingos.
Trišalis taškas reikalauja vientisos apsaugos
Maros ruožas išsiskiria tuo, kad vienoje nedidelėje teritorijoje susikerta trijų valstybių sienos ir keičiasi upės vaidmuo. Iki trišalio taško ji žymi Lenkijos bei Baltarusijos sieną, o pasukusi į Lietuvos teritoriją tampa Lietuvos ir Baltarusijos sienos dalimi. Todėl vartų jungtis svarbi ne vien kaip papildoma kliūtis konkrečioje vietoje: ji sudaro nenutrūkstamą fizinio barjero liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos sprendimų. Lenkijai parengus, finansavus ir įgyvendinus projektą, Lazdijų rajone atsiradęs statinys praktiškai susiejo abiejų ES valstybių pasienio infrastruktūrą.
Šioje vietoje svarbus ir vartų veikimo principas – jie įrengti prie Maros upės bei virš jos taip, kad galėtų būti nuleidžiami į vandens telkinį. Tokia konstrukcija skirta konkrečiai pasienio geografijai, kur vandens vaga iki šiol sudarė išskirtinę atkarpą tarp fizinių barjerų. Kapčiamiesčio užkardos ruože pareigūnai buvo fiksavę ne tik bandymus iš Baltarusijos kirsti sieną, bet ir migrantų grupių manevravimą palei upę. Naujoji jungtis sumažina galimybę šią sienos konfigūraciją naudoti kaip kelią į Lietuvos teritoriją.
Vartai taip pat papildo pasieniečių darbą operatyvumo aspektu. Strateginėje vietoje įrengtas vienetinis statinys turi užtikrinti greitesnį pareigūnų patekimą prie upės, kur susiduria dviejų barjerų galai ir sienos kryptį keičianti Maros vaga. Tai reikšminga išorinės Europos Sąjungos sienos apsaugai, nes prevencija šiuo atveju grindžiama ne vien reagavimu į jau fiksuotą bandymą, bet ir fiziniu pažeidžiamos atkarpos užvėrimu. Taip trišalėje sandūroje infrastruktūra pritaikyta konkrečioms vietovės sąlygoms ir anksčiau nustatytai rizikai.
