Yra istorijų apie nesėkmingą pirmąją darbo dieną, o yra istorija apie Aleksandrą Vasiljevą. 2021 metų gruodį jis atvyko dirbti apsaugos darbuotoju į Boriso Jelcino centrą Jekaterinburge, Rusijoje. Iki pamainos pabaigos jis spėjo tapti viena garsiausių meno pasaulio antiherojų per pastarąjį dešimtmetį – pasiėmė kultūros centro logotipu pažymėtą tušinuką ir nupiešė akis ant beveidžių figūrų garsiame avangardiniame paveiksle.
Kas iš tikrųjų nutiko
Paveikslas vadinasi „Trys figūros” – jį 1932–1934 metais nutapė Anna Leporskaja, viena iš legendinio ruso avangardisto Kazimiro Malevičiaus mokinių. Kūrinys buvo atgabentas iš Maskvos Tretjakovo galerijos parodai „Pasaulis kaip nedaiktiškumas. Naujo meno gimimas” – parodai, skirtai būtent tokiam abstrakčiam, formos ribas peržengiančiam menui, kokį atstovavo ir pati Leporskaja.
Vasiljevas, tuomet 63 ar 64 metų amžiaus (skirtingi šaltiniai nurodo skirtingai), tą dieną dirbo savo pirmą pamainą. Ballpoint tušinuku, pasiimtu tiesiai iš centro atsargų, jis nupiešė mažas akis dviem iš trijų paveiksle vaizduojamų figūrų. Incidentą pastebėjo ne apsaugos kamera ir ne kolegos – du lankytojai, apžiūrinėję parodą gruodžio 7 dieną, atkreipė dėmesį į keistas detales ir pranešė galerijos darbuotojui.
Jums taippat gali patikti...
Kiek kainavo šis „patobulinimas”
Čia prasideda linksmoji, bet ir kartu liūdna dalis – niekas tiksliai nesutaria, kiek iš tikrųjų vertas sugadintas kūrinys. Skirtingi šaltiniai mini skirtingas sumas: kai kur minima, kad paveikslas buvo apdraustas maždaug 75 milijonams rublių, tai yra apie 1,2–1,4 milijono dolerių, kiti šaltiniai nurodo apie 740 tūkstančių svarų arba maždaug milijoną eurų. Skirtumai kyla iš to, kad valiutų kursai ir vertinimo metodikos skiriasi priklausomai nuo šaltinio ir laiko, kai buvo paskelbta suma – bet net ir konservatyviausias įvertinimas rodo, kad kalbama apie kūrinį, vertą gerokai daugiau nei milijonas litų senąja valiuta, jei norite tai palyginti su kažkuo apčiuopiamu.
Pati žala, laimei, pasirodė ne tokia katastrofiška, kaip galėjo būti. Vasiljevas nespaudė tušinuko per stipriai, todėl dažų sluoksnis buvo pažeistas tik paviršutiniškai. Restauravimas Tretjakovo galerijoje kainavo apie 250 tūkstančių rublių, tai yra maždaug 4,6 tūkstančio dolerių – suma, palyginti su paties kūrinio verte, atrodanti beveik simboliška. Paveikslas buvo grąžintas į ekspoziciją po greito, bet profesionalaus atstatymo.
Kodėl jis tai padarė
Čia istorija tampa įdomesnė, nei paprasčiausias „nuobodus apsaugininkas nusprendė pasilinksminti” pasakojimas, kurį iš pradžių paskleidė didžioji dalis pasaulio žiniasklaidos. Interviu Rusijos naujienų portalui E1 Vasiljevas pasakojo kitokią versiją – jis teigė manęs, kad paveikslas atrodo kaip nebaigtas vaikų piešinys, o prie darbo jį paskatino atlikti paaugliai, su kuriais tą dieną bendravo. „Aš kvailys, ką aš padariau”, – prisipažino jis žurnalistei, kalbėdamas apie savo poelgį.
Jo asmeninė istorija taip pat nebuvo lengva. Vasiljevas – apdovanotas Afganistano ir Čečėnijos karų veteranas, patyręs tiek fizines, tiek psichologines traumas. Be to, jis neseniai buvo praradęs žmoną, o jo sūnus buvo nužudytas. Prieš imdamasis apsaugos darbo, jis dvejojo – bijojo, kad visos pamainos metu neišlaikys ant kojų dėl senų sužalojimų, tačiau sutiko, nes jam pažadėjo tuoj pat sumokėti už vieną pamainą.
Šis kontekstas nepateisina paties poelgio – sugadintas kultūros paveldas lieka sugadintas kultūros paveldas, nesvarbu, kokia istorija slypi už jo. Bet jis paaiškina, kodėl vėlesnis teismo sprendimas buvo palyginti švelnus, o ne toks, kokio tikėtųsi, sprendžiant vien pagal antraštes socialiniuose tinkluose.
Kaip sureagavo muziejus ir teisėsauga
Iš pradžių Jekaterinburgo vidaus reikalų ministerija atsisakė kelti baudžiamąją bylą – žala buvo įvertinta kaip „nežymi”. Tačiau Jelcino centras pateikė skundą, o Tretjakovo galerija, nepaisant Vasiljevo sunkios asmeninės istorijos, atsisakė prašyti nutraukti bylą – net kai jo advokatas viešai kreipėsi į galerijos vadovybę, ieškodamas susitaikymo galimybės.
Byla judėjo beveik metus. 2022 metų rugpjūčio 29 dieną Jekaterinburgo magistratų teismas pripažino Vasiljevą kaltu dėl vandalizmo. Bausmė – 180 valandų priverstinio darbo ir privaloma psichiatrinė ekspertizė. Palyginimui: daugelis panašių vandalizmo atvejų Vakarų šalyse baigiasi žymiai griežtesnėmis bausmėmis, įskaitant realų laisvės atėmimą, todėl toks nuosprendis Rusijoje sukėlė mišrią reakciją – vieni jį laikė teisingu, atsižvelgiant į aplinkybes, kiti – per švelniu, žinant kūrinio vertę.
Pats Vasiljevas darbo neteko iš karto po incidento. Jelcino centras taip pat sureagavo praktiškai – virš likusių parodos eksponatų buvo įrengti apsauginiai stiklai, kad būtų išvengta pasikartojimo, jei kam nors kitam kiltų panaši „kūrybinė” idėja.
Kodėl ši istorija taip greitai išplito po pasaulį
Absurdo faktorius čia neabejotinas – žmogus, kurio darbas yra saugoti meno kūrinius, pats tampa jų sunaikinimo priežastimi, ir tai įvyksta per pirmąją pamainą. Bet yra ir gilesnis sluoksnis, dėl kurio istorija tokia populiari: ji atskleidžia įtampą tarp šiuolaikinio abstrakčiojo meno ir eilinio žiūrovo suvokimo. Beveidės figūros, kurias Leporskaja tapė sąmoningai, siekdama perteikti formos ir tapatybės klausimus, apsauginiui pasirodė tiesiog „nebaigtos” – tarsi menininkė būtų pamiršusi nupiešti akis, o ne palikusi jas sąmoningai neišreikštas.
Ši nesusipratimo linija – kai žmogus, neturintis meno išsilavinimo, interpretuoja abstraktų kūrinį kaip klaidą, o ne kaip sąmoningą sprendimą – yra sena kaip pats abstrakčiojo meno žanras. Skirtumas tas, kad šįkart nesusipratimas nebuvo tik pokalbio tema kavinėje, o baigėsi realia žala kūriniui, kurio nepakartos niekas, net ir pati autorė, jau seniai mirusi.
Verta pridurti ir tai, kad panašus nesusipratimas tarp „profesionalaus” ir „liaudiško” meno suvokimo kartojasi nuolat, nesvarbu, kurioje šalyje ar amžiuje. Kubistiniai ar abstraktūs kūriniai istoriškai sulaukdavo pašaipų iš žiūrovų, neįpratusių prie formos eksperimentų – tik retas atvejis baigiasi tuo, kad žiūrovas nusprendžia patį kūrinį „pataisyti” savo ranka.
Kas nutinka, kai internetas suranda tokią istoriją
Verta paminėti ir tai, kaip ši istorija gyvavo skirtinguose informacijos kanaluose. Pirminė žinia pasirodė specializuotoje Rusijos meno žiniasklaidoje dar 2021 metų gruodį, tačiau plačiajai auditorijai ji tapo žinoma tik 2022 metų vasarį, kai ją perėmė tarptautinės naujienų agentūros ir socialiniai tinklai. Per kelias dienas istorija virto memu – vaizdo įrašai su komentarais apie „geriausią pirmą darbo dieną istorijoje” surinko milijonus peržiūrų įvairiose platformose.
Tokia dinamika – kai reali, palyginti smulki incidento žinia tampa virusiniu turiniu praėjus mėnesiams po įvykio – tapo įprasta šiuolaikinėje žiniasklaidos ekosistemoje. Originali žinia dažnai pasimeta tarp perpasakojimų, o faktai, tokie kaip tiksli paveikslo vertė ar tikslus incidento kontekstas, ima keistis priklausomai nuo to, kas ir kada perpasakoja istoriją. Būtent todėl, rašant apie tokius įvykius praėjus laikui, verta grįžti prie pirminių šaltinių, o ne pasikliauti jau kelis kartus perpasakotu variantu.
Ar tokie incidentai muziejuose – dažnas reiškinys
Meno kūrinių sugadinimas dėl žmogiškos klaidos, nesusipratimo ar tiesiog neatsargumo nėra unikalus atvejis. Meno istorija žino ir kitų panašių įvykių – nuo nevykusių restauravimo bandymų, kai savanoriai ar nekvalifikuoti darbuotojai sugadindavo šimtmečių senumo freskas, iki atsitiktinių lankytojų, užkliuvusių už skulptūrų muziejaus koridoriuose. Tokie atvejai primena, kad meno kūrinių apsauga – ne vien signalizacijos ir kameros, bet ir personalo, dirbančio šalia neįkainojamų vertybių, švietimas bei atrankos kokybė.
Jelcino centro atveju problema buvo dar paprastesnė: naujas darbuotojas, pirmą kartą atėjęs į darbą, akivaizdžiai negavo net minimalaus instruktažo apie tai, kad prie eksponatų negalima liesti, o juo labiau – piešti. Tai organizacinė klaida, už kurią techniškai atsakingas ne tik pats apsaugininkas, bet ir jį pasamdžiusi privati apsaugos įmonė bei pats kultūros centras.
Kas atsitiko su pačiu paveikslu vėliau
Po restauravimo „Trys figūros” grįžo į Tretjakovo galerijos kolekciją, tačiau kūrinio istorija liko neatsiejamai susijusi su šiuo incidentu – kolekcionieriai ir meno kritikai retai bemini Leporskaja neminėdami ir apsauginio, tapusio netikėtu jos bendraautoriumi. Tai savotiškas paradoksas: mažai žinoma sovietinio avangardo menininkė po vandalizmo sulaukė daugiau viešo dėmesio, nei per visą savo kūrybinę karjerą. Anna Leporskaja, mirusi 1982 metais, veikiausiai net neįsivaizdavo, kad jos darbas taps tarptautinės žiniasklaidos tema praėjus keturiasdešimčiai metų po jos mirties – ir tikrai ne dėl priežasčių, kurias būtų pasirinkusi pati.
Meno istorikai retkarčiais svarsto, ar tokie incidentai apskritai turėtų būti laikomi vien nuostoliu. Kai kurie provokatyviau nusiteikę kritikai yra pastebėję, kad pats faktas, jog abstraktus, sąmoningai beveidis kūrinys sulaukė „papildymo” iš žiūrovo pusės, savotiškai iliustruoja būtent tą įtampą tarp meno intencijos ir suvokimo, apie kurią kalbėjo pati avangardo karta. Tai nereiškia, kad vandalizmas tampa pateisinamas – bet tai priminimas, jog net netyčinis įsikišimas į kūrinį kartais tampa dalimi platesnio pasakojimo apie tai, kaip menas gyvena visuomenėje, o ne tik galerijos sienose.
Ar tokia bausmė buvo teisinga
Diskusija apie 180 valandų priverstinio darbo tęsiasi meno bendruomenėje iki šiol. Vieni argumentuoja, kad, atsižvelgiant į kūrinio unikalumą ir nepataisomą jo statuso pasikeitimą – juk originalus paviršius jau niekada nebus toks pats, nesvarbu, kaip profesionaliai atliktas restauravimas – bausmė turėjo būti griežtesnė. Kiti pabrėžia, kad Vasiljevo asmeninė istorija, psichologinė būklė ir aiški tyčios stoka (skirtingai nei, tarkime, sąmoningo politinio protesto atvejais, kai menas niokojamas tikslingai) pateisina švelnesnį požiūrį. Šis ginčas tikriausiai neturi vieno teisingo atsakymo – jis tiesiog atspindi platesnę problemą, su kuria susiduria teisinės sistemos visame pasaulyje: kaip įvertinti žalą kultūros paveldui, kai nusikaltimas įvyko be blogos valios, bet su realiomis, negrįžtamomis pasekmėmis.
Kaip ši istorija galiausiai moko
Galiausiai lieka keistas, bet gana žmogiškas paveikslas – pažodžiui ir perkeltine prasme. Žmogus, praėjęs karą, praradęs artimuosius, pirmą darbo dieną susiduria su kūriniu, kurio nesupranta, ir jo reakcija, nors ir absurdiška, sukelia daugiau užuojautos, nei norėtųsi pripažinti skaitant vien antraštes. Tuo pačiu metu lieka faktas: unikalus, nepakartojamas kultūros paveldo objektas buvo sugadintas dėl to, kad niekas nepasirūpino net paaiškinti naujam darbuotojui elementarių taisyklių.
Kitą kartą, kai internete pamatysite virusinę istoriją apie „geriausią pirmąją darbo dieną” ar panašų kuriozą, verta prisiminti – už kiekvieno tokio meme dažniausiai slypi žmogus su savo istorija, kuri retai būna tokia paprasta, kaip ją pristato antraštė.
Daugiau įdomybių iš pasaulio – skiltyje Įdomybės, apie meną ir kultūrą – Kultūros skyriuje.
Šaltiniai: ARTnews, The Art Newspaper, Euronews, Global News
Dažniausiai užduodami klausimai
Kas nupiešė akis ant Kazimiro Malevičiaus mokinės paveikslo?
Akis ant Annos Leporskajos paveikslo Trys figūros nupiešė apsaugos darbuotojas Aleksandras Vasiljevas. Tai jis padarė per savo pirmąją pamainą Boriso Jelcino centre Jekaterinburge, pasinaudojęs paprastu tušinuku.
Kokia buvo sugadinto paveikslo vertė ir restauravimo kaina?
Skirtingi šaltiniai nurodo, kad paveikslas buvo apdraustas maždaug 1,2–1,4 milijono dolerių arba apie milijoną eurų suma. Pats žalos pašalinimas Tretjakovo galerijoje kainavo apie 4,6 tūkstančio dolerių, nes dažų sluoksnis buvo pažeistas tik paviršutiniškai.
Kaip buvo nubaustas apsaugininkas už meno kūrinio sugadinimą?
Jekaterinburgo magistratų teismas pripažino Vasiljevą kaltu dėl vandalizmo ir skyrė jam 180 valandų priverstinio darbo. Jam taip pat buvo skirta privaloma psichiatrinė ekspertizė, o iš darbo centre jis buvo atleistas iš karto po incidento.
