„Jie gyvena tik tiek, kiek mes leidžiame.” Šis sakinys nuskambėjo ne slaptame Kremliaus posėdyje, o gyvai transliuojamoje laidoje, kurią kas savaitę žiūri milijonai Rusijos gyventojų. Programoje „Full Contact”, kurią veda vienas garsiausių Kremliaus propagandistų Vladimiras Solovjovas, politikos komentatorius Dimitri Simesas viešai pasiūlė Maskvai nustoti žiūrėti į Vakarus kaip į potencialų partnerį ir pradėti elgtis su jais kaip su priešu, kurio gyvybė priklauso nuo Rusijos malonės.
Skamba kaip scena iš blogo šaltojo karo trilerio. Bet tai – 2026-ųjų rugpjūčio pradžios realybė Rusijos valstybinėje televizijoje.
Kas tiksliai buvo pasakyta
Laidos metu Simesas, minėdamas keletą Vakarų lyderių – JAV prezidentą Donaldą Trumpą, Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, Vokietijos kanclerį Friedrichą Merzą ir naująjį Jungtinės Karalystės ministrą pirmininką – pareiškė, kad Rusija dažnai pamiršta esminį dalyką: kad ji, jo žodžiais, valdo savo Vakarų priešininkų gyvybes. Tos gyvybės, anot jo, tęsiasi tik tol, kol Maskva tam pritaria.
Toliau komentatorius ragino atsisakyti diplomatijos kalbos ir pereiti prie to, ką pavadino vieninteliu kalba, kurią priešininkai supranta – jėgos kalba. Jis pridūrė, kad be tiesioginio atsako Rusija negalės išvengti konfrontacijos, tačiau tuo pat metu pripažino, jog bet koks toks sprendimas Kremliuje nebūtų priimtas lengvabūdiškai – juk pasekmės neišvengiamos, todėl reikalingas atsargumas.
Solovjovas šiuos žodžius palaikė entuziastingai, pavadindamas juos „auksiniais”. Pats laidos vedėjas anksčiau tos pačios transliacijos metu perspėjo žiūrovus nesidaryti iliuzijų dėl konflikto masto, teigdamas, kad Rusija susiduria su reikšmingiausia konfrontacija per dešimtmečius, ir pridūrė, kad prireikus Rusija galėtų smogti bet kuriam taškui, bet kurioje vietoje.
Kodėl į tai reikia žiūrėti kritiškai, bet ne ignoruoti
Čia norisi iš karto pasakyti tiesiai: tokia retorika Rusijos valstybinėje televizijoje – ne naujiena. Solovjovas šitaip kalba jau seniai. 2022-ųjų pavasarį, praėjus vos keliems mėnesiams nuo pilno masto invazijos į Ukrainą pradžios, jis viešai grasino, kad Rusija pradeda karą prieš visas NATO šalis, žadėjo „sumalti” aljanso karinę mašiną ir sakė, kad gailesčio nebus. Tuomet Vakarų ekspertai tokį pareiškimą pavadino beprasmišku – Rusijos kariniai pajėgumai fiziškai neleidžia vienu metu kariauti su visu aljansu, ir tai buvo aišku jau tada.
Taigi ar dabartinis grasinimas – tik dar vienas epizodas tos pačios propagandinės mašinos, dirbančios auditorijos nuotaikai palaikyti? Tikriausiai taip. Rusijos valstybinė televizija tokio tipo retoriką naudoja reguliariai – tai savotiškas savaitinis ritualas, skirtas priminti žiūrovams, kad šalis kovoja su galingu, bet nugalimu priešu, o pati Rusija – nesustabdoma jėga. Tokia retorika stiprina vidinį pasitikėjimą valdžia karo metu, o tai daug svarbiau propagandistams, nei realus poveikis Vašingtone ar Londone.
Bet yra ir kita pusė, kurios nevalia nuvertinti. Kai tokie pareiškimai kartojasi mėnesį iš mėnesio, jie nustoja būti vien retorika ir tampa informacine aplinka, kurioje formuojasi visuomenės pritarimas eskalacijai. Jei milijonai žmonių kiekvieną savaitę girdi, kad Vakarų lyderių gyvybės priklauso nuo Maskvos malonės, tai palaipsniui normalizuoja mintį, kad tiesioginis smūgis Vakarams – ne tabu, o tik laiko klausimas. Ir būtent čia slypi tikrasis pavojus – ne konkrečioje grėsmėje, o auditorijos, kuri prie tokių žodžių pripranta, formavime.
Kas yra Dimitri Simesas ir kodėl jo žodžiai sveria daugiau nei eilinio komentatoriaus
Simesas – ne atsitiktinis svečias studijoje. Tai ilgametis Vašingtono ir Maskvos santykių analitikas, kuris ilgą laiką veikė JAV politikos ekspertų sluoksniuose, o pastaraisiais metais tapo vienu ryškiausių Rusijos valstybinės žiniasklaidos veidų, kalbančių apie Vakarus. Būtent tokių figūrų – žmonių, pažįstančių Vakarų politinę virtuvę iš vidaus, bet dirbančių Kremliaus propagandos naudai – žodžiai turi didesnį svorį nei grynai kariškos retorikos mėgėjų pasisakymai. Jie skamba analitiškiau, todėl auditorijai atrodo įtikinamiau.
Ir būtent tai daro tokius pareiškimus pavojingesnius už paprastą triukšmą. Kai grėsmę skelbia ne tik uniformuotas generolas, o „ekspertas”, žinantis, kaip mąsto Vašingtonas, propagandinis efektas sustiprėja.
Platesnis kontekstas: eskalacijos ritmas nesustoja
Verta pažymėti, kad ši laida – ne izoliuotas įvykis, o dalis platesnio rugpjūčio pradžios rusiškos retorikos šuolio. Tos pačios savaitės metu Solovjovas viešai pasityčiojo iš Amerikos karinių pajėgumų, primindamas praeities kampanijas Irake ir Afganistane ir teigdamas, kad amerikiečių niekas nebijo. Kitose transliacijose jis grasino Vakarų laivybos maršrutams, tvirtindamas, kad jie gali „užsidegti”, jei konfrontacija tęsis.
Toks retorikos tankėjimas dažniausiai sutampa su konkrečiais įvykiais fronte arba diplomatiniuose kanaluose – naujais Vakarų ginklų tiekimo sprendimais, sankcijų paketais ar derybų žlugimu. Kremliaus propagandos mašina retai kalba tuštumoje; ji reaguoja į realius politinius įvykius, tik interpretuoja juos savai auditorijai patogiu, karingu būdu.
Ką tai reiškia paprastam žiūrovui – ir skaitytojui
Lengviausia tokias antraštes nuskaityti ir pamiršti – juk „rusai vėl grasina”, tai jau seniai nustojo būti naujiena savaime. Bet čia tinka atsargumas iš abiejų pusių. Viena vertus, nereikia panikuoti dėl kiekvieno karštakošiško pareiškimo studijoje – Rusijos valstybinė televizija ne kartą įrodė, kad jos retorika ir reali karinė strategija nebūtinai sutampa. Kita vertus, ignoruoti tokius pareiškimus kaip visišką nesąmonę taip pat neatsakinga, nes jie formuoja informacinę aplinką, kurioje visuomenė – tiek Rusijos, tiek Vakarų – priprasta prie eskalacijos kalbos kaip prie kasdienybės fono.
Mano, kaip apžvalgininko, nuomonė paprasta: tokia retorika nusipelno stebėjimo, bet ne isterijos. Ji verta dėmesio kaip barometras, rodantis, kokia kryptimi juda Kremliaus vidinis diskursas, o ne kaip tiesioginis karinis įspėjimas, kurio reikėtų bijoti pažodžiui. Tie, kas seka Solovjovo laidas jau kelerius metus, žino: šis žmogus grasino jau viskuo – nuo branduolinių smūgių iki „NATO sumalimo”. Kol kas nė vienas iš tų grasinimų nevirto realiu smūgiu Vakarų sostinei. Tai nereiškia, kad taip bus visada, bet tai reiškia, kad reikia skirti studijos retoriką nuo faktinės karinės doktrinos.
Vietoj išvados
Ta pati laida, kurioje Simesas kalbėjo apie Vakarų lyderių gyvybes, priklausančias nuo Maskvos malonės, transliuojama tą pačią savaitę, kai diplomatiniai kanalai tarp Rusijos ir Vakarų tebėra formaliai atviri. Šis kontrastas – tarp studijoje skambančių apokaliptinių pareiškimų ir realybėje vykstančių, nors ir sunkiai judančių, derybų – geriausiai apibūdina dabartinę informacinio karo fazę. Žodžiai per televiziją tapo tokiu pat ginklu, kaip ir tikri ginklai, tik jų taikinys – ne fizinė erdvė, o žiūrovo galvoje formuojamas pasaulio vaizdas.
Šaltiniai: Rossija-1 / laida „Full Contact”, Express.co.uk, AOL, Fortune, žurnalistė Julia Davis (Rusijos valstybinės žiniasklaidos stebėtoja)
Dažniausiai užduodami klausimai
Ką Dimitri Simesas pasakė apie Vakarų lyderius Rusijos televizijoje?
Politikos komentatorius Dimitri Simesas laidoje „Full Contact“ pareiškė, kad Vakarų lyderių gyvybės tęsiasi tik tol, kol tam pritaria Maskva. Jis ragino Vakarus vertinti kaip priešą ir atsisakyti diplomatijos kalbos.
Ar tokie Kremliaus propagandistų grasinimai Vakarams yra naujiena?
Tokia karinga retorika Rusijos valstybinėje televizijoje nėra naujiena, nes propagandininkai jau kelerius metus reguliariai naudoja panašius grasinimus. Šie savaitiniai pasisakymai skirti palaikyti vidinėms nuotaikoms karo metu ir stiprinti pasitikėjimą valdžia.
Kodėl Dimitri Simeso pareiškimai sulaukia didesnio dėmesio nei kitų komentatorių?
Dimitri Simesas yra ilgametis Vašingtono ir Maskvos santykių analitikas, gerai pažįstantis Vakarų politinę virtuvę iš vidaus. Būtent tokių ekspertų pasisakymai Kremliaus propagandos laidos auditorijai atrodo įtikinamiau ir turi didesnį poveikį.
