2026 m. sausio 9 d., Baltuosiuose rūmuose susitikęs su naftos pramonės vadovais, JAV prezidentas Donaldas Trumpas žurnalistams ištarė sakinį, kuris per kelias valandas apibėgo visą pasaulio žiniasklaidą: „Norėčiau susitarti lengvuoju būdu. Bet jei nepavyks lengvuoju būdu, darysime tai sunkiuoju būdu.” Prieš tai jis pridūrė dar tiesiau: „Mes ką nors darysime dėl Grenlandijos, ar jiems tai patiks, ar ne.”
Tai, kas 2019 metais daugeliui atrodė kaip keistas nekilnojamojo turto magnato kaprizas – idėja tiesiog nusipirkti didžiausią pasaulio salą – per šešerius metus peraugo į vieną įtemptiausių geopolitinių krizių Vakarų sąjungoje. Ir sausio 9-osios pareiškimas buvo ne pabaiga, o tik vienas įtemptas epizodas ilgoje, tebesitęsiančioje istorijoje.
Kodėl Grenlandija apskritai tapo derybų objektu
Trumpas savo siekį iškelti Grenlandijos kontrolę argumentuoja nacionaliniu saugumu – teigdamas, kad sala būtina apsaugoti nuo Rusijos ir Kinijos įtakos, o Danija, jo nuomone, pati nepajėgi jos apsaugoti. Kai kurie stebėtojai mano, kad realų susidomėjimą taip pat lemia prieiga prie salos gelmėse slypinčių retųjų žemės metalų, būtinų aukštosioms technologijoms ir žaliajai energetikai.
Praktinė reikšmė tikrai apčiuopiama:
- Karinė bazė. JAV jau dešimtmečius eksploatuoja Pituffiko (buvusią Thule) oro bazę salos šiaurėje – svarbų elementą priešraketinės gynybos ir kosmoso stebėjimo sistemoje.
- Ištekliai. Grenlandijos gelmėse – dideli retųjų žemės elementų klodai, o šioje rinkoje šiuo metu dominuoja Kinija.
- Nauji laivybos keliai. Tirpstant Arkties ledynams, atsiveria Šiaurės jūrų kelias, radikaliai keičiantis pasaulinę logistiką – ir tas, kas kontroliuoja Grenlandiją, įgauna didelę įtaką šiam koridoriui.
Istorija, kurios JAV negali pakartoti taip paprastai
Trumpo administracija kartais Grenlandijos idėją lygina su ankstesniais dideliais JAV teritoriniais pirkiniais – 1803 m. Luizianos pirkimu iš Prancūzijos už 15 mln. dolerių ar 1867 m. Aliaskos pirkimu iš Rusijos už 7,2 mln. dolerių. Tačiau yra esminis skirtumas: tiek Prancūzija, tiek Rusija tuomet buvo norinčios pardavėjos. Nei Danija, nei pati Grenlandija tokio noro šiandien nerodo – priešingai, abi puses reiškia aiškų ir nuoseklų atsisakymą.
Griežtas „NE” iš Šiaurės
Reakcija į sausio 9-osios pareiškimą buvo greita ir vieninga. Grenlandijos partijų vadovai, įskaitant opoziciją, paskelbė bendrą pareiškimą: jie nenori būti nei amerikiečiais, nei danais – nori likti grenlandiečiais, o salos ateitį turi spręsti patys jos gyventojai. Grenlandijos ministrė pirmininkė Vivian Motzfeldt ir premjeras Jens-Frederik Nielsen pareiškimą pakartojo ne kartą.
Savaitę vėliau, sausio 17 d., Grenlandijoje ir Danijoje įvyko didžiausi protestai Grenlandijos istorijoje – vien Nuuke, salos sostinėje, į gatves išėjo apie ketvirtadalis miesto gyventojų. Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen viešai perspėjo, kad bet koks JAV karinis veiksmas Grenlandijoje reikštų NATO aljanso pabaigą. Vėliau paaiškėjo dar drastiškesnė detalė: Danijos kariuomenė, įtampai pasiekus piką, buvo parengusi konkrečius planus, kaip invazijos atveju susprogdinti Nuuko ir Kangerlussuako oro uostų kilimo-tūpimo takus, kad jais negalėtų pasinaudoti JAV pajėgos.
Europos sąjungininkai taip pat nedviprasmiškai palaikė Daniją. Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Italijos, Lenkijos ir Ispanijos lyderiai pasirašė bendrą pareiškimą, pabrėždami suvereniteto, teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamumo principus bei akcentuodami, kad Grenlandijos klausimus spręsti gali tik Danija ir pati Grenlandija.
Netikėtas posūkis Davose
Įtampa, atrodžiusi nesustabdoma, sausio 21–22 dienomis netikėtai pakeitė kryptį. Pasaulio ekonomikos forume Davose Trumpas po pokalbio su NATO generaliniu sekretoriumi Marku Rutte paskelbė, kad pasiektas „ateities susitarimo dėl Grenlandijos ir apskritai visos Arkties” karkasas. Tuo pačiu jis atsisakė anksčiau grasintų 10 proc. (vėliau grasinta didinti iki 25 proc.) muitų aštuonioms Europos valstybėms, prieštaravusioms dėl Grenlandijos.
Detalių apie susitarimą Trumpas pateikė nedaug, tačiau pagal JAV pareigūnų komentarus, esminis siekis – gauti „visišką prieigą” prie tam tikrų Grenlandijos teritorijos dalių neribotam laikui, atnaujinant 1951 m. JAV ir Danijos susitarimą taip, kad prieiga nebūtų ribojama net jei Grenlandija ateityje taptų nepriklausoma nuo Danijos. Pats Trumpas šį siekį apibūdino žodžiu „infinity” – be jokio laiko apribojimo. Svarbu pabrėžti: Grenlandijos atstovai į šias derybas Davose nebuvo tiesiogiai įtraukti, o tai sukėlė papildomos kritikos – Danijos parlamento narė Aaja Chemnitz Larsen pabrėžė, kad sprendimai dėl Grenlandijos negali būti priimami be pačios Grenlandijos dalyvavimo.
Ramybė buvo tik laikina
Krizė, kurią daugelis po Davoso laikė bent iš dalies nuslopinta, balandžio mėnesį vėl įsiplieskė. Balandžio 9 d., po susitikimo su M. Rutte dėl karo Irane, Trumpas socialiniame tinkle „Truth Social” vėl pagrasino Grenlandija, pavadindamas ją „didžiuliu, blogai valdomu ledo gabalu”. Tą patį mėnesį „The New York Times” pranešė, kad JAV aktyviai derasi dėl karinio buvimo Grenlandijoje išplėtimo – svarstomos trys papildomos karinės bazės, tarp jų dvi anksčiau JAV apleistos: Narsarsuakas pietinėje Grenlandijoje, turintis giliavandenį uostą, ir Kangerlussuakas, kuriame jau veikia didelis oro uostas.
Kitaip tariant, nepaisant sausio pabaigoje paskelbto „susitarimo karkaso”, pati konfrontacija liko neišspręsta – ji tik keitė formą, judėdama nuo atviro ultimatumo prie ilgesnių, mažiau vieša derybų ir karinės infrastruktūros plėtros link.
Kodėl tai svarbu ne tik Grenlandijai
Šis konfliktas – daugiau nei ginčas dėl vienos salos. Jis tiesiogiai testuoja, kiek tvirti liko pokario transatlantinės sąjungos pamatai, kai vienas iš NATO branduolio narių viešai svarsto teritorinį spaudimą prieš kitą narę. Tai, kaip ilgai užsitęsė ir kaip vingiavo šis konfliktas – nuo atviro grasinimo per masinius protestus, diplomatinį „karkasą” iki naujo pagrasinimo vos po kelių mėnesių – rodo, kad Arkties regiono geopolitinė svarba tik augs, o kartu su ja – ir įtampa tarp tų, kas nori jį kontroliuoti, ir tų, kas paprasčiausiai ten gyvena ir nori patys spręsti savo ateitį.
