Dešimt žmonių. Kiekvienas susitikimo dalyvis nufilmuojamas, jo veidas patikrinamas per „Facebook”, o rezultatas – jūs jau esate kažkieno duomenų bazėje, net jei tik atėjote pasiklausyti arba palaikėte protesto plakatą. Skamba kaip distopinio filmo scena. Realybėje, jei tikėti socialiniuose tinkluose paplitusiu vaizdo įrašu, tai – „Nemuno aušros” lyderio Remigijaus Žemaitaičio paties aprašytas jo komandos darbo metodas.
Ką parodo vaizdo įrašas
Įraše, kuris pastarosiomis dienomis išplito socialiniuose tinkluose, R. Žemaitaitis auditorijai atvirai pasakoja, kaip jo politinė jėga elgiasi su susitikimų dalyviais ir oponentais. Jo paties žodžiais – tiksliau, žodžiais, kuriuos jam priskiria paplitęs įrašas – veikimo schema tokia: „Kadangi mūsų operatoriai viską susifilmuoja, yra apie 10 žmonių komanda, kuri kiekvieną pagal jūsų veiduką sutikrina jus „Facebook” ir žiūri, kas kaip yra.”
Politikas, pasak to paties įrašo, paaiškina ir tikslą – toks sekimas leidžia identifikuoti žmones, laikančius protesto plakatus, pavyzdžiui, susijusius su buvusia premjere Ingrida Šimonyte, ar kitaip išreiškiančius „nepageidaujamą” nuomonę.
Svarbu iš karto pasakyti sąžiningai: šio konkretaus vaizdo įrašo turinio nepriklausomai patvirtinti iš kelių šaltinių šiuo metu nepavyko, o pats R. Žemaitaitis ar „Nemuno aušra” viešai savo pozicijos dėl šių konkrečių teiginių dar nepateikė. Tai, kas žemiau aprašoma, remiasi socialiniuose tinkluose plintančia medžiaga ir ja pagrįsta viešąja reakcija – ne nnp.lt atliktu nepriklausomu tyrimu.
Andrius Tapinas: „padarys darbo dalį už mus”
Į vaizdo įrašą akimirksniu sureagavo visuomenininkas, „Laisvės TV” įkūrėjas Andrius Tapinas. Jo vertinimu, tokie R. Žemaitaičio veiksmai – sistemingas bandymas gąsdinti moksleivius ir studentus, dalyvaujančius protestuose ar viešuose susitikimuose.
Tapinas pastebi ir kitą, jam pačiam palankią, ironišką pusę šios istorijos. 2024 metų Seimo rinkimuose balsavo vos apie 35 procentus jaunimo – skaičius, kuris metų metus kelia galvos skausmą visiems, siekiantiems didinti jaunimo politinį aktyvumą. Tačiau, anot Tapino, būtent tokie radikalūs, viešai nuskambėję politikų veiksmai gali tapti geriausia įmanoma motyvacija jaunam žmogui ateiti prie balsadėžės. „Atrodo, kad Žemaitaitis ir „Nemuno aušra” su savo susitikimais ir juos lydinčiais protestais, kurie iš karto keliauja į „TikTok” ir „Instagram”, padarys didelę darbo dalį už mus,” – rašė jis, keldamas tikslą per artimiausius kelerius metus jaunimo aktyvumą rinkimuose pakelti 10–12 procentinių punktų.
Skamba logiškai. Baimė, panaudota kaip politinis įrankis, dažnai duoda priešingą efektą tam, kurio siekiama – ypač kartai, kuri savo privatumą vertina kur kas aukščiau nei bet kuri ankstesnė.
Ką sako teisė
Nepriklausomai nuo to, ar konkretus vaizdo įrašas bus patvirtintas visa apimtimi, pats aprašytas veikimo modelis – žmonių filmavimas viešuose renginiuose, jų identifikavimas pagal veidą ir susiejimas su socialinių tinklų profiliais – kelia realių, ne retorinių teisinių klausimų. Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR) biometrinius duomenis, tarp jų – veido atpažinimui naudojamus duomenis, priskiria ypatingai saugomai kategorijai. Jų rinkimas ir apdorojimas be aiškaus teisinio pagrindo ir asmens sutikimo, ypač siekiant identifikuoti ir susieti asmenį su jo politinėmis pažiūromis ar viešu dalyvavimu proteste, gali būti vertinamas kaip rimtas pažeidimas.
Politinės pažiūros pagal BDAR priskiriamos specialiai duomenų kategorijai, kurios tvarkymui keliami dar griežtesni reikalavimai nei įprastiems asmens duomenims. Jei politinė jėga sistemingai kaupia duomenis apie tai, kas dalyvavo jos oponentų palaikymo akcijose ar laikė konkretaus turinio plakatus, tokia praktika – nebe pilka teisinė zona, o potenciali tiesioginė kolizija su duomenų apsaugos principais, dėl kurios turėtų susidomėti Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija.
Kodėl tai svarbu daugiau nei vienam politikui
Čia verta pažiūrėti plačiau, ne vien pro vieno politiko prizmę. Socialiniai tinklai jau seniai tapo pagrindine Lietuvos politinės kovos arena, o R. Žemaitaičio „Facebook” paskyros augimas pastaraisiais mėnesiais buvo neįprastai spartus net Lietuvos mastu – per kelis mėnesius sekėjų skaičius išaugo kelis kartus, kai kuriomis dienomis padaugėdamas dešimtimis tūkstančių per kelias valandas. Toks augimo tempas savaime kelia klausimų apie tai, kiek jis organiškas, o kiek – koordinuotai valdomas.
Šiais metais atlikta LRT tyrimų skyriaus analizė, remiantis nepriklausomų interneto tyrėjų duomenimis, nustatė, kad bent ketvirtadalis „Facebook” pasidalinimų R. Žemaitaičio įrašais priklauso netikroms paskyroms, o iš vienos vartotojo paskyros įrašas kartais pasidalinamas net į 5–10 skirtingų grupių – modelis, tyrėjų vadinamas nebūdingu kitų partijų sklaidai ir rodantis koordinuotą veikimą, net jei formaliai nelegaliu jo pavadinti negalima. Atskiras naratyvų analizės tyrimas taip pat nustatė, kad būtent R. Žemaitaičio turinys tapo viena pagrindinių medžiagų, sistemingai stiprinamų koordinuotame propagandos tinkle, veikiančiame „Facebook” platformoje.
Šie faktai patys savaime nepatvirtina konkretaus vaizdo įrašo apie „veidukų sutikrinimą”. Tačiau jie piešia platesnį kontekstą – politiko, kurio skaitmeninė strategija jau ir be šio konkretaus epizodo kelia klausimų apie skaidrumą ir koordinuotą veikimą socialiniuose tinkluose.
Kita pusė medalio
Sąžiningumo dėlei verta pasakyti ir tai, ko šioje istorijoje trūksta – paties R. Žemaitaičio ar „Nemuno aušros” atsako į konkrečius kaltinimus dėl sekimo ir profiliavimo. Politikas praeityje yra viešai kalbėjęs apie tai, kad tapo įvairių incidentų taikiniu – nuo „Facebook” paskyros „nulaužimo”, dėl kurio kreipėsi į policiją, iki pareigūnų kratų jo kabinete ir namuose. Jo šalininkai tokius įvykius linkę interpretuoti kaip sistemingą spaudimą prieš nepatogų balsą politinėje sistemoje, o ne kaip savaime suprantamą įrodymą, kad visi prieš jį nukreipti kaltinimai pagrįsti.
Tai nereiškia, kad abi pozicijos vienodai tikėtinos – tai reiškia, kad prieš darant galutines išvadas, verta palaukti oficialaus politiko ar partijos komentaro dėl konkrečiai šio vaizdo įrašo turinio.
Baimė kaip bumerangas
Jei aprašytas sekimo modelis pasitvirtins tokia forma, kokia jis pateikiamas vaizdo įraše, tikėtina, kad jis suveiks priešingai, nei buvo sumanyta. Moksleiviai ir studentai, sužinoję, kad juos gali filmuoti ir identifikuoti vien už dalyvavimą proteste, gali reaguoti ne pasitraukimu, o dar aktyvesniu pačių politikų veiksmų fiksavimu ir viešinimu – tose pačiose platformose, kuriose jaunesnioji karta orientuojasi kur kas laisviau nei dauguma Lietuvos politikų.
Politologai jau seniai pastebi, kad jaunimo pasyvumą rinkimuose dažnai lemia jausmas, jog balsas nieko nekeičia. Tiesioginė grėsmė asmens laisvei protestuoti – jausmas, kad tavo dalyvavimas viešame renginyje gali būti panaudotas prieš tave – tokį abejingumą griauna greičiau nei bet kokia rinkimų kampanija.
Kas toliau
Ar vaizdo įrašas bus patvirtintas visa apimtimi, ar paaiškės, kad jo turinys iškraipytas ar ištrauktas iš platesnio konteksto – tai artimiausiu metu turėtų paaiškėti. Kol kas aišku viena: net jei kalbame apie retoriką, o ne realiai veikiančią sekimo sistemą, viešas pasigyrimas galimybe „sutikrinti veiduką” prieš protestuojantį jaunimą – ne tas signalas, kurį demokratinėje sistemoje veikiantis politikas norėtų siųsti savo rinkėjams. O jei sistema realiai veikia taip, kaip aprašoma – tuomet kalba turėtų eiti ne apie politinę retoriką, o apie Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos ir teisėsaugos reakciją.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kokia veiklos schema Remigijui Žemaitaičiui priskiriama socialiniuose tinkluose plintančiame vaizdo įraše?
Vaizdo įraše teigiama, kad politikų komandos operatoriai nufilmuoja susitikimų dalyvius ir oponentus, o specialiai suburta komanda patikrina jų veidus per „Facebook“ tinklą. Šis metodas esą naudojamas siekiant identifikuoti žmones, laikančius protesto plakatus ar išreiškiančius nepageidaujamą nuomonę.
Ar tokie veiksmai internete ir viešuose renginiuose nepažeidžia asmens duomenų apsaugos įstatymų?
Toks veikimo modelis kelia rimtų teisinių klausimų, nes Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas biometrinius duomenis ir politines pažiūras priskiria ypatingai saugomai kategorijai. Duomenų rinkimas ir apdorojimas be asmens sutikimo siekiant identifikuoti protestuotojus gali būti vertinamas kaip tiesioginis pažeidimas.
Kaip į šią situaciją sureagavo visuomenininkai ir kokį poveikį ji gali turėti jaunimui?
Visuomenininkas Andrius Tapinas įvertino šiuos veiksmus kaip bandymą gąsdinti protestuojančius moksleivius ir studentus. Anot ekspertų, tiesioginė grėsmė asmens laisvei gali suveikti kaip bumerangas ir tapti stipria motyvacija jaunimui aktyviau dalyvauti rinkimuose.
