Šiaulių apylinkės teismo salė šįkart matė ne sausą teisinį procesą, o gryną žmogišką dramą. Viena moteris verkė duodama parodymus. Kita – šalia teismo, prieš kameras, ramiai siūlė žurnalistams atvažiuoti pas ją į kaimą ir „viską aprodyti“. Tarp šitų dviejų reakcijų telpa visa Irmos Gajauskaitės šmeižto bylos esmė.
Kas per byla ir iš kur ji atsirado
Prokuratūra šią bylą teismui perdavė dar praėjusių metų lapkritį, o patys įvykiai, dėl kurių viskas prasidėjo, siekia balandžio mėnesį. Teisėsaugos duomenimis, I. Gajauskaitė socialiniuose tinkluose ir vaizdo įrašų platformose sistemingai skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Meškuičių seniūnijos seniūnę Jolantą Baškienę.
Tai nebuvo vienkartinis emocijų protrūkis internete, kokių pasitaiko kiekvieną dieną. Prokurorų vertinimu, veiksmai buvo kryptingi ir pakartotiniai – ne tik pažeminantys konkretų žmogų, bet ir tiesiogiai kertantys pasitikėjimą institucijos vadove. Skirtumas tarp piktos replikos komentaruose ir sistemingo šmeižto būtent čia ir slypi: vienas dingsta rytojaus dieną, kitas kaupiasi mėnesiais ir palieka realias pasekmes.
Seniūnė teisme: „Nuo pavasario geriu vaistus“
Dienos posėdis pasirodė sunkus būtent nukentėjusiajai. J. Baškienė, duodama parodymus, neslėpė emocijų – teisme neišlaikė ir apsiverkė, pasakodama apie nuolatinę įtampą, lydinčią ją nuo pat konflikto pradžios.Vienas jos sakinys, ko gero, taps šitos bylos simboliu: „nuo pavasario geriu vaistus“, – prisipažino seniūnė, pridurdama, kad viešai metami nepagrįsti kaltinimai sunkiai pakeliami tiek kaip valstybės tarnautojai, tiek tiesiog kaip žmogui.
Reikia pripažinti – toks prisipažinimas teismo salėje skamba stipriau nei bet kokie prokuroro argumentai popieriuje. Kai žmogus viešai sako, kad dėl svetimų žodžių tenka gertis vaistus, tai jau nebe abstrakti „reputacijos žala“ iš teisinių dokumentų – tai konkreti, apčiuopiama kasdienybė.
Kaltinamosios pozicija: visiška ramybė ir kvietimas į Meškuičius
Kol nukentėjusioji verkė salėje, pati I. Gajauskaitė prieš posėdį elgėsi visiškai priešingai. Ramiai bendravo su žiniasklaida, teigė nesuprantanti, kokie tiksliai jai keliami kaltinimai, ir tvirtino, kad tyrimo pareigūnai savo darbo neatliko tinkamai.Jos citata žurnalistams nuskambėjo maždaug taip: ji net nežino, koks bus teismas ir kokie kaltinimai, nes juos nuolat keitė, todėl siūlė žurnalistams patiems atvažiuoti į Meškuičius ir viską apžiūrėti. Anot jos, tyrėjai turėjo patikrinti jos nurodytus „faktus“, o ne kelti bylą dėl šmeižto.
Tokia pozicija – „aš tik sakiau tiesą, o jūs neištyrėte“ – teisiniuose ginčuose girdima nuolat. Problema ta, kad net jeigu žmogus nuoširdžiai tiki savo teiginiais, tai savaime nepaverčia jų tiesa, o juo labiau nepanaikina teisinės atsakomybės už jų viešą skleidimą, jeigu teiginiai pasirodo neatitinkantys tikrovės.
Redaktoriaus komentaras: kodėl ši byla man atrodo daugiau nei vietinis konfliktas
Panašias istorijas per pastaruosius metus teko stebėti ne kartą, ir kiekvieną kartą jos seka ta pati logika: vienas žmogus socialiniuose tinkluose įgyja balsą, kurio anksčiau neturėjo, ir tuo balsu ima naudotis be jokios atsakomybės už pasekmes. I. Gajauskaitės atveju tai ne pirmoji teisinė byla – ji jau figūruoja ir kitose bylose dėl viešosios tvarkos pažeidimų bei neapykantos kurstymo. Tai jau ne atsitiktinumas, o tam tikras elgesio modelis.
Ir čia man kyla klausimas, kuris peržengia konkrečios bylos ribas: kiek dar tokių atvejų turime pastebėti, kol suprasime, kad socialiniai tinklai virto realiu ginklu prieš vietos valdžios atstovus, ypač mažuose miesteliuose, kur kiekvienas konfliktas tampa asmeniniu ir viešu vienu metu? Meškuičiai – nedidelė seniūnija, kur visi vieni kitus pažįsta, todėl toks viešas šmeižtas veikia dar stipriau, nei veiktų didmiestyje, kur konfliktas galėtų likti anonimiškesnis.
Man taip pat kelia nerimą tas kontrastas tarp abiejų moterų elgesio teisme. Nukentėjusioji, praradusi sveikatą dėl streso, verkia ir prisipažįsta apie vaistus. Kaltinamoji, priešingai, ramiai kviečia žurnalistus į ekskursiją po Meškuičius, tarsi visa byla būtų nesusipratimas, o ne rimtas teisinis procesas. Toks pasitikėjimas savimi retai kada būna atsitiktinis – dažniausiai jis reiškia arba tvirtą įsitikinimą savo teisumu, arba visišką nesupratimą, kokias pasekmes gali sukelti sistemingas šmeižtas kitam žmogui.
Nesu teisėjas ir nesiruošiu vietoje teismo skelbti nuosprendžio. Bet kaip stebėtojas iš šalies pasakysiu atvirai – jeigu prokurorų surinkti duomenys pasitvirtins, ši byla taps dar vienu priminimu, kad „aš tik sakiau, ką maniau esant tiesa“ nėra universalus skydas nuo atsakomybės. Ypač kai tie žodžiai kito žmogaus sveikatą pavertė kasdiene vaistų dėže.
Kas toliau
Byloje toliau bus apklausiami liudytojai, o teismas vertins vaizdo įrašus, tapusius pagrindiniu kaltinimo įrodymu. Kol procesas nesibaigęs, aiškaus atsakymo, kas teisus, o kas ne, nėra – yra tik dvi skirtingos versijos ir viena akivaizdi, dokumentais patvirtinta detalė: viena moteris nuo pavasario geria vaistus dėl to, kas apie ją buvo skleista viešai.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kas yra Irma Gajauskaitė ir kodėl ji sulaukė teisinės atsakomybės?
Irma Gajauskaitė sulaukė prokuratūros dėmesio ir teisinės atsakomybės už tai, kad socialiniuose tinkluose ir vaizdo įrašų platformose sistemingai skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Meškuičių seniūnijos seniūnę Jolantą Baškienę. Šie pakartotiniai veiksmai pažemino konkretų žmogų ir kirto per pasitikėjimą institucijos vadove.
Kokia yra Meškuičių seniūnijos seniūnės Jolantos Baškienės pozicija šioje šmeižto byloje?
Nukentėjusi seniūnė Jolanta Baškienė teisme neslėpė emocijų ir atvirai prisipažino, kad nuo pavasario geria vaistus dėl patiriamo streso. Ji teigė, kad viešai metami nepagrįsti kaltinimai yra sunkiai pakeliami tiek kaip valstybės tarnautojui, tiek kaip žmogui.
Kaip kaltinamoji Irma Gajauskaitė vertina jai pateiktus kaltinimus teisme?
Kaltinamoji Irma Gajauskaitė elgėsi ramiai, teigė nesuprantanti jai keliamų kaltinimų ir tvirtino, kad tyrimo pareigūnai neatliko savo darbo tinkamai. Ji siūlė žurnalistams atvažiuoti į Meškuičius ir patiems viską apžiūrėti, teigdama, kad tyrėjai turėjo patikrinti jos nurodytus faktus.
