70–80 tūkstančių eurų. Tiek šiandien kainuoja vienas vienintelis kabeliavimo kilometras Lietuvoje. Padauginkite šį skaičių iš tūkstančių kilometrų, kuriuos reikėtų perkelti po žeme, ir gausite sumą, dėl kurios šią savaitę politikai, energetikai ir gyventojai ginčijasi garsiau nei bet kada per pastarąjį dešimtmetį.
Priežastis paprasta: savaitgalio audra parodė, ką reiškia turėti tinklą, kuriame daugiau nei 60 procentų linijų vis dar kabo ore.
Skaičius, kurį pasiūlė energetikos ministras
Diskusija prasidėjo ne abstrakčiai. Seimo pirmininkas Juozas Olekas pirmadienį viešai pareiškė poziciją, kurią greitai palaikė ir energetikos ministras: kabeliavimas išsprendžia didžiąją dalį problemų. „Man atrodo, daugelį problemų kabeliavimas išsprendžia. Galbūt šimtoprocentinio jo nebus, bet žymiai didesnio reikia,” – sakė Olekas.
Energetikos ministras Lukas Savickas nuėjo dar toliau, pateikdamas konkretų skaičių. Anot jo, šalyje iš viso būtų galima nutiesti 6 tūkstančius kilometrų kabelių – ir šis skaičius nebuvo atsitiktinis pasirinkimas. „Kabeliavimas audros padarinius būtų ribojęs iki dešimčių tūkstančių, o ne šimtų tūkstančių, ir sutrumpinęs atstatymo terminus iki dienos, jeigu jau daugiausiai, dviejų,” – LRT radijui teigė ministras.
Palyginimui, dabartinė ESO programa numato tik 2 tūkstančius kilometrų iki 2028 metų. Tai reiškia, kad Savicko siūlomas mastas – tris kartus didesnis už jau patvirtintą planą.
Kodėl ESO vadovas kalba atsargiau
ESO vadovas Renaldas Radvila pateikė skaičių, kuris parodo, kokia iš tikrųjų didelė ši problema. Jo teigimu, po žeme nutiesus tuos pačius 6 tūkstančius kilometrų miškuose, elektros sutrikimų galėtų išvengti apie 280 tūkstančių vartotojų.
Tačiau čia pat jis pateikė ir kontekstą, kuris paaiškina, kodėl toks sprendimas nebuvo priimtas anksčiau. „Jeigu turėtume sukabeliavę 6 tūkst. kilometrų miškuose, mes šiandieną neturėtume neeilinės situacijos ir turbūt kalbėtume apie audros padarinių likvidavimą per dieną ar pusantros,” – pripažino Radvila. Kartu jis pridūrė detalę, kuri skamba beveik kaip savikritika: „Kalbant apie šitą audrą, netgi proskynos nepadėjo.”
Ši paskutinė pastaba – ne šalutinė detalė. Ji reiškia, kad net alternatyvi, pigesnė priemonė – elektros linijų trasų proskynų platinimas, apie kurią diskutuota dar po 2024 metų vasaros audros – praktiškai neveikė. Radvila tiesiai pasakė: „Mes niekur nepasislinkome nė vienu metru, nė vienu centimetru, nebuvo priimtas sprendimas didinti proskynas.”
Dvejus metus trukusi diskusija, kuri niekur nenuvedė. O dabar – nauja audra ir tas pats klausimas, tik garsiau.
Kodėl viso tinklo kabeliavimas – ne realistiškas variantas
Čia slypi esminis techninis argumentas, kurį Radvila kėlė dar gerokai prieš šią audrą. ESO valdomas elektros tinklas driekiasi daugiau nei 135 tūkstančius kilometrų, o šiuo metu sukabeliuota tik apie 39 procentai jo. Padauginę likusią, dar nesukabeliuotą dalį iš 70–80 tūkstančių eurų kilometro kainos, gauname sumą, siekiančią kelis milijardus eurų – ir tai vien tik už patį darbą, neįskaitant laiko, kurio prireiktų tokiam projektui įgyvendinti.
Radvila savo pastaboje apie ekonominį racionalumą, duotoje dar pavasarį, tai iliustravo konkrečiu pavyzdžiu: jei klientas gyvena vienkiemyje už kelių kilometrų nuo artimiausios linijos, kabeliavimo iki jo namų kaina gali viršyti paties turto vertę. „Pigiau būtų nupirkti tokią sodybą ir jos tiesiog neturėti,” – juokais, bet su aiškia logika pastebėjo jis. Tokiais atvejais, anot ESO vadovo, ekonomiškai racionaliau būtų diegti autonominius elektros šaltinius, o ne tiesti kabelį per mišką dėl vieno namų ūkio.
Kur pinigai jau investuojami – ir kur trūksta
Nesąžininga būtų sakyti, kad ESO nieko nedaro. Skaičiai rodo priešingai: šių metų pirmąjį pusmetį bendrovė į tinklo rekonstrukciją ir naujų klientų prijungimą investavo 147,8 milijono eurų, iš jų daugiau kaip 43 milijonai skirti būtent tinklo modernizavimui – trečdaliu daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Praėjusiais metais bendra investicijų suma siekė beveik 380 milijonų eurų.
Rezultatas taip pat matomas skaičiuose. Vidutinė neplanuotų elektros sutrikimų trukmė vienam klientui per metus sumažėjo nuo 399 iki maždaug 75 minučių – tai reiškia daugiau nei keturis kartus geresnį rodiklį. Kabelinio tinklo dalis per metus išaugo nuo 36 iki 39 procentų.
Tačiau būtent šis, palyginti nedidelis procentinis šuolis, ir yra ginčo esmė. Vyriausybė jau anksčiau priėmė sprendimą tris kartus paspartinti kabeliavimo tempus miškingose vietovėse – tose teritorijose, kur fiksuojama didžiausia dalis sutrikimų. Iki 2028 metų planuojama sukabeliuoti apie 2 tūkstančius kilometrų oro linijų, o bendra šio konkretaus projekto vertė siekia apie 160 milijonų eurų. Dalis šios sumos finansuojama iš Europos Sąjungos fondų ir Klimato kaitos programos lėšų – taigi, kaip pabrėžia ESO, neperkeliant papildomos finansinės naštos vartotojams per tarifą.
Skirtumas tarp šio jau vykdomo 2 tūkstančių kilometrų plano ir ministro siūlomų 6 tūkstančių kilometrų – būtent tas skaičius, apie kurį dabar vyksta politinė derybos.
Kas realiai lemia sprendimą
Verta suprasti, kad kabeliavimo tempas nėra vien pinigų klausimas. Radvila pats yra pabrėžęs, kad vien lėšų neužtenka – reikia žmogiškųjų resursų, kurie fiziškai atliktų darbus, ir racionalumo, sprendžiant, kur investicija duoda didžiausią naudą.
Praktiškai tai reiškia, kad net jei rytoj būtų skirti visi reikalingi pinigai, tinklo pakeitimas neįvyktų per kelis mėnesius. Statybos brigadų, projektavimo dokumentų, leidimų ir tiesimo darbų apimtis fiziškai riboja, kiek kilometrų galima nukabeliuoti per metus – nepriklausomai nuo biudžeto dydžio.
Būtent todėl energetikos ministro pasiūlymas kalbėti apie ilgalaikę programą, o ne vienkartinį sprendimą, atrodo realistiškesnis nei greitas visos šalies sukabeliavimas per kelerius metus. Savickas pats pripažino, kad manąs jog bus rastas sutarimas dėl ilgalaikės programos, kuri užtikrintų platesnę tinklo aprėptį – tačiau konkretaus finansavimo šaltinio ir tikslaus tvarkaraščio kol kas viešai neįvardijo.
Kas lieka neaišku
Šios savaitės diskusija atskleidžia esminį prieštaravimą, kurio niekas kol kas neišsprendė. Viena vertus, politikai, tarp jų ir Seimo pirmininkas bei energetikos ministras, viešai pasisako už spartesnį, platesnio masto kabeliavimą. Kita vertus, pati ESO, kuri turi tiesioginę techninę ir finansinę atsakomybę už tinklą, primena, kad šimtaprocentinis kabeliavimas ekonomiškai neracionalus, o net dalinis paspartinimas iki 6 tūkstančių kilometrų pareikalautų investicijų, kurios keliais kartais viršija dabar patvirtintą programą.
Klausimas, iš kur imti tuos papildomus šimtus milijonų eurų – iš valstybės biudžeto, ES fondų ar per elektros tarifą patiems vartotojams – lieka atviras. O kol politikai ir energetikai ieško sutarimo, kitos audros belaukiant, tinklas toliau lieka toks, koks yra: 39 procentai po žeme, likę 61 procentai – vis dar priklausomi nuo to, kiek stipriai pūs vėjas.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kiek kainuoja elektros linijų kabeliavimas Lietuvoje?
Vienas vienintelis kabeliavimo kilometras Lietuvoje kainuoja nuo 70 iki 80 tūkstančių eurų. Norint sukabeliuoti visą likusį šalies elektros tinklą, prireiktų kelių milijardų eurų.
Kodėl neapsimoka kabeliuoti elektros linijų iki kiekvieno vienkiemio?
Jeigu klientas gyvena vienkiemyje už kelių kilometrų nuo artimiausios linijos, kabeliavimo iki jo namų kaina gali viršyti paties turto vertę. Tokiais atvejais ekonomiškai racionaliau būtų diegti autonominius elektros šaltinius.
Kokie yra dabartiniai elektros tinklų kabeliavimo planai šalyje?
Šiuo metu sukabeliuota yra apie 39 procentus elektros tinklo, o dabartinė ESO programa numato iki 2028 metų nutiesti 2 tūkstančius kilometrų kabelių miškingose vietovėse. Tuo tarpu politikai siūlo mastą padidinti iki 6 tūkstančių kilometrų, tačiau finansavimo šaltiniai ir tikslūs tvarkaraščiai kol kas nėra iki galo aiškūs.
