Prieš kelis mėnesius Šiaulių teismo salėje ašaras liejusi seniūnė Jolanta Baškienė tikėjosi teisingumo. Gegužės 14 dieną ji jo negavo – bent jau ne ta forma, kokios tikėjosi. Šiaulių apylinkės teismas Irmą Gajauskaitę dėl šmeižto išteisino, nusprendęs, kad jos viešai išsakyti žodžiai, kad ir kokie žeminantys, neperžengia baudžiamosios atsakomybės ribos.
Kuo baigėsi byla, kurią stebėjome nuo sausio
Primename kontekstą: byla, apie kurią rašėme sausio 14 dieną, buvo grindžiama 2025 metų balandžio 13 dienos įvykiais, kai I. Gajauskaitė socialiniuose tinkluose paskleidė informaciją, kad Meškuičių seniūnijos seniūnė J. Baškienė už kyšį neteisėtai atėmė žemės plotą iš kaltinamosios tėvų, pavogė žemę, skirtą kelkraščiams po gatvės asfaltavimo, ir netgi kaltino seniūnę nužudžius jos šunį bei katę.
Balandžio pabaigoje, baigiamosiose kalbose, prokurorė siūlė Gajauskaitei skirti 5000 eurų baudą, argumentuodama, kad paskleista informacija akivaizdžiai niekinančio, žeminančio pobūdžio ir pakerta pasitikėjimą seniūne kaip valstybės tarnautoja. Pati Gajauskaitė baigiamosiose kalbose nepasisakė – palikusi posėdžių salę dar prokurorei kalbant, ji tik pareiškė, kad jau viską pasakiusi. Nukentėjusioji J. Baškienė savo baigiamajame žodyje sakė tikinti teisingumu ir norinti, kad kaltinamoji būtų nubausta.
Jums taippat gali patikti...
Kodėl teismas nusprendė kitaip
Gegužės 14 dieną paskelbtame nuosprendyje bylą nagrinėjęs teisėjas Mantas Liesis pareiškė poziciją, kuri daugeliui gali pasirodyti prieštaringa: nukentėjusiosios atžvilgiu išsakyta informacija teismo vertinama kaip įžeidžiančio pobūdžio, žeminantys, niekinantys teiginiai – tačiau, teismo nuomone, vien tokių teiginių išsakymas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teisėjas paaiškino, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu ir taikyti griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę.
Kitaip tariant, teismas pripažino, kad žodžiai buvo įžeidžiantys ir nepagrįsti, bet nusprendė, kad tai nepasiekia baudžiamojo nusikaltimo slenksčio. Toks sprendimas iliustruoja gana subtilią, bet svarbią teisinę ribą tarp civilinės atsakomybės (kai galima ieškoti žalos atlyginimo civiline tvarka) ir baudžiamosios atsakomybės (kur reikalaujamas aukštesnis įrodymų ir sunkumo lygis). Gajauskaitė į teismo salę nuosprendžio išklausyti neatvyko – apie tai iš anksto informavusi teismą.
Kaltinamosios versija, kuri liko nepakitusi
Verta priminti, kad per visą procesą Gajauskaitė savo kaltės nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Ji neneigė faktinių aplinkybių – tai yra, kad pati parašė tuos žodžius – bet neigė, kad tai buvo šmeižtas, tvirtindama, jog tiesiog išsakė savo nuomonę. Tokia gynybos linija – „aš tik reiškiau nuomonę, ne skleidžiau melą” – teisiniuose ginčuose dėl šmeižto pasitaiko dažnai, ir šiuo atveju ji, matyt, teismui pasirodė pakankamai įtikinama, bent jau baudžiamosios atsakomybės kontekste.
Paaiškėjo ir platesnis ginčo fonas: Gajauskaitės tėvai ilgą laiką dirbo jiems formaliai nepriklausantį žemės sklypą, tačiau laiku nesusitvarkė reikiamų dokumentų, todėl žemė vėliau buvo perleista kitam ūkininkui. Būtent šis, iš pirmo žvilgsnio biurokratinis, žemėtvarkos ginčas ir tapo visos vėlesnės konflikto eskalacijos šaltiniu.
Kiek toli siekė kaltinamosios žodžiai
Teismo posėdžiuose peržiūrėti vaizdo įrašai atskleidė, kokio pobūdžio buvo I. Gajauskaitės pareiškimai. Ji seniūnę viešai vadino „aferiste”, „vagilka”, „parsidavėle”, „kekše”, „degrade”, „ubage”, „valkata”, „žiurke”, „padugne” ir „siurbėle”. Peržiūrėdama šiuos įrašus teisme, Gajauskaitė žodžių nesikratė ir jų neišsižadėjo: „Kuo kaltina, girdėjau – absurdas. Neišsižadu nė vieno žodžio.”
Toks atvirumas – kai kaltinamasis ne bando atsiriboti nuo savo žodžių, o juos tiesiogiai patvirtina teismo salėje – neįprastas šmeižto bylose, kur gynybos strategija dažniausiai remiasi būtent neigimu ar konteksto aiškinimu. Gajauskaitės atveju strategija buvo kitokia: pripažinti viską, kas pasakyta, bet ginčyti, kad tai peržengia baudžiamosios teisės ribas.
Byla, kuri toli gražu nesibaigia
Nors šis konkretus baudžiamasis procesas pasibaigė išteisinamuoju nuosprendžiu, I. Gajauskaitės teisinė istorija su Meškuičių seniūne tuo nesibaigia. Dar sausio viduryje Šiaulių apylinkės teisme buvo pradėta nagrinėti dar viena baudžiamoji byla, kurioje 41 metų Gajauskaitė kaltinama nauju viešu išpuoliu socialiniuose tinkluose prieš tą pačią seniūnę – šįkart, be kitų kaltinimų, ji, pasak bylos duomenų, necenzūriniais žodžiais sustiprintais pareiškimais paragino seniūnę melstis. Ir šioje byloje teisiamoji savo žodžių neišsižada, tvirtindama, kad tai tebuvo jos sukaupta patirtimi paremta nuomonė.
Daugiau kaip du dešimtmečius seniūne dirbanti J. Baškienė ir šioje, antroje byloje, vėl neslėpė emocijų teismo salėje – ji prisipažino bijanti taip stipriai, kad sutikusi Gajauskaitę viešoje vietoje jaustų realią grėsmę savo saugumui. Tai reiškia, kad nepaisant pirmosios bylos išteisinamojo nuosprendžio, konfliktas tarp abiejų moterų ne tik nesibaigė, bet ir toliau eskaluojasi teisiniu keliu – vien jau su antrąja baudžiamąja byla, kurios baigtis kol kas nežinoma.
Ką ši baigtis reiškia platesniam kontekste
Šis nuosprendis – geras priminimas, kad Lietuvos teisė griežtai atskiria įžeidimą nuo baudžiamojo šmeižto, ir ta riba ne visada sutampa su tuo, ką eilinis žmogus, ypač patyręs viešą pažeminimą, intuityviai laikytų teisingumu. Nukentėjusiajai, praėjusiai per emociškai sunkų procesą, kainavusį jai sveikatą, toks rezultatas neabejotinai skaudus – juolab žinant, kad ji šiuo metu dalyvauja jau antroje byloje su ta pačia kaltinamąja.
Tuo pačiu metu nuosprendis parodo, kaip aukštai Lietuvos teismai kelia baudžiamosios atsakomybės slenkstį viešuose ginčuose, net kai išsakyti žodžiai akivaizdžiai peržengia įprasto padorumo ribas. Tai palieka nukentėjusiesiems tokiose situacijose ribotą pasirinkimą – arba civilinį ieškinį dėl garbės ir orumo įžeidimo, arba, kaip Gajauskaitės atveju rodo antroji byla, laukti, kol pasikartojantis elgesys galiausiai peraugs į tai, ką teismas jau pripažins nusikalstama veika.
Daugiau naujienų iš Lietuvos – skiltyje Kriminalai.
Šaltiniai: LRT, 15min.lt, Respublika.lt, Šiaulių kraštas
Dažniausiai užduodami klausimai
Kodėl Šiaulių teismas išteisino Irmą Gajauskaitę dėl šmeižto prieš seniūnę Jolantą Baškienę?
Teismas nusprendė, kad nors kaltinamosios išsakyti žodžiai buvo įžeidžiantys ir žeminantys, vien toks jų išsakymas nepasiekia baudžiamojo nusikaltimo slenksčio. Teisėjas pažymėjo, kad siekiant teisingumo ne visada tikslinga taikyti griežčiausią kriminalinę bausmę.
Kuo Irma Gajauskaitė socialiniuose tinkluose kaltino Meškuičių seniūnijos seniūnę Jolantą Baškienę?
Ji kaltino seniūnę už kyšį neteisėtai atėmus žemės plotą iš kaltinamosios tėvų, pavogus žemę, skirtą kelkraščiams, ir netgi prisidėjus prie jos augintinių žūties. Taip pat ji viešai naudojo daugybę žeminančių epitetų ir necenzūrinių žodžių.
Ar šis teismo nuosprendis reiškia visišką konflikto tarp seniūnės ir kaltinamosios pabaigą?
Konfliktas tuo nesibaigė, nes Šiaulių apylinkės teisme jau nagrinėjama antra baudžiamoji byla. Joje I. Gajauskaitė kaltinama nauju viešu išpuoliu socialiniuose tinkluose prieš tą pačią seniūnę.
