Vienas padegtas baldų parduotuvės sandėlis Vilniuje. Vienas sudegęs logistikos centras Londone. Vienas sudaužytas ministro automobilis Taline. Kiekvienas šis įvykis, žiūrint atskirai, tilptų į vietinės kriminalinės kronikos skiltį – smulkus chuliganizmas, atsitiktinis gaisras, nesėkmingas vagystės bandymas. Tik kai juos sudedi vieną šalia kito, kartu su dešimtimis panašių incidentų iš viso žemyno, o paskui palauki, kol prabyla teismai – vaizdas pasikeičia negrįžtamai.
Būtent taip ir veikia hibridinis karas. Ne kaip vienas didelis, aiškiai atpažįstamas smūgis, o kaip šimtai mažų, atskirai paneigiamų epizodų, kurių tikroji prigimtis atsiskleidžia tik retrospektyviai – kai tyrėjai, prokurorai ir teismai galiausiai sudėlioja punktyrą į liniją.
Jums taippat gali patikti...
Kodėl hibridinis karas veikia būtent taip
Karinės ir žvalgybos analitikos bendruomenėje hibridinio karo apibrėžimas gana aiškus – tai valstybės remiamų priemonių derinys, apimantis sabotažą, padegimus, kibernetines atakas, dezinformaciją, pasikėsinimus nužudyti, GPS trikdymą ir kitas nekonvencines priemones, kuriomis siekiama pakenkti priešininkui, neperžengiant ribos, kuri automatiškai suaktyvintų atvirą karinį ar diplomatinį atsaką.
Būtent ši riba – ir yra visos strategijos esmė. NATO Vašingtono sutarties 5 straipsnis numato kolektyvinę gynybą, jei viena valstybė narė patiria ginkluotą ataką. Tačiau padegtas sandėlis, sudaužytas automobilis ar dronas, praskridęs virš karinės bazės, nėra „ginkluota ataka” jokia teisine ar politine šio termino prasme. Kiekvienas tokia veikla užsiimantis veikėjas gali būti apibūdintas kaip pavienis nusikaltėlis, o ne valstybės agentas – bent jau tol, kol tyrimas neįrodo priešingai.
Ši dviprasmybė ir yra strategijos varomoji jėga. Rusija, kaip rodo dešimtys teismo sprendimų visoje Europoje, sistemingai naudoja žmones, kurie formaliai neturi jokio oficialaus ryšio su valstybe – samdomus vietinius gyventojus, dažnai iš pažeidžiamų socialinių grupių, verbuojamus per internetą, apmokamus palyginti nedidelėmis sumomis. Kai toks žmogus sulaikomas, jis retai gali tiesiogiai paliudyti, kad veikė Kremliaus nurodymu – jis tiesiog vykdė instrukcijas, gautas iš anoniminio kontakto „Telegram” platformoje.
Vilnius, 2025 – kai IKEA tapo taikiniu
Vienas iškalbingiausių Baltijos regiono atvejų – 2025 metų pavasarį Vilniuje kilęs IKEA parduotuvės padegimas. Lietuvos valdžios institucijos šį incidentą oficialiai priskyrė Rusijos karinei žvalgybai GRU. Įtariamasis, tuo metu dar nepilnametis, vėliau buvo sulaikytas planuodamas kitą, panašią ataką kaimyninėje Latvijoje, Rygoje.
Šis atvejis tiksliai atspindi tipišką hibridinio sabotažo modelį – taikinys, iš pirmo žvilgsnio neturintis jokios akivaizdžios karinės ar politinės reikšmės (baldų parduotuvė), bet simboliškai susijęs su Vakarų prekės ženklu ir vartotojiška kasdienybe, kurią siekiama sutrikdyti. Vykdytojas – nepilnametis, patogus tuo, kad, net ir sulaikytas, sukelia mažiau griežtą baudžiamąją atsakomybę nei suaugęs asmuo, kartu keliantis papildomą, moralinį pasipiktinimą, kad tokiems darbams naudojami vaikai.
Londono sandėlis – Ukrainos pagalbos grandinės taikinys
Panašus, nors geografiškai nutolęs epizodas fiksuotas ir Jungtinėje Karalystėje – Londone padegtas logistikos sandėlis, susijęs su parama Ukrainai. Šis incidentas, kaip ir daugelis kitų panašių atvejų visoje Vakarų Europoje, taikėsi tiesiogiai į fizinę infrastruktūrą, kuria naudojasi organizacijos, siunčiančios humanitarinę ar karinę pagalbą Ukrainai.
Britanijos žvalgybos ir teisėsaugos institucijos, tirdamos panašius incidentus, per pastaruosius metus nuosekliai fiksavo tą patį modelį – vykdytojai dažnai neturi jokio ideologinio ryšio su Rusija, o tiesiog atlieka „darbą” mainais už pinigus, gautus iš anoniminių internetinių kontaktų.
Talino ministro automobilis – kai simbolinis smurtas tampa įrodyta valstybės operacija
Estijos atvejis ypač vertingas, nes jis vienas nedaugelio, kur visas procesas – nuo įtarimo iki galutinio teismo sprendimo – jau užbaigtas ir viešai dokumentuotas. 2024 metų vasarį Estijos vidaus saugumo tarnyba sulaikė dešimt žmonių, įtariamų vykdžius koordinuotą hibridinę operaciją Rusijos specialiųjų tarnybų naudai – įskaitant vidaus reikalų ministro Lauri Läänemetso ir žurnalisto automobilių sudaužymą bei paminklų išniekinimą.
Tyrimas atskleidė, kad įtariamieji atliko skirtingus vaidmenis pagal Rusijos specialiųjų tarnybų nurodymus – vieni rinko informaciją apie taikinius, kiti tiesiogiai vykdė atakas. Estijos vyriausioji prokurorė Triinu Olev tuomet pabrėžė, kad tai preliminarus įtarimas, kurį reikės patvirtinti baudžiamajame procese. Praėjus daugiau nei metams, 2025 gegužę, Estijos teismas Kremliui lojalų aktyvistą Alaną Hantsomą pripažino kaltu dėl šios atakos organizavimo, veikiant pagal Rusijos karinės žvalgybos GRU nurodymus ir vadovavimą – iš vienuolikos su incidentu susijusių asmenų septyni buvo nuteisti, o du, pasislėpę Rusijoje, paskelbti tarptautinėje paieškoje.
Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas tuomet CNN pareiškė aiškiai: prieš mūsų demokratines visuomenes vyksta šešėlinis karas. Rusijos įtakos operacijų tikslas – paveikti mūsų demokratinį sprendimų priėmimą.
Kodėl būtent teismo sprendimas turi tokią didelę reikšmę
Hantsomo bylos svarba peržengia vien Estijos ribas. Tai vienas iš vis dažnėjančių atvejų, kai Europos teismas – ne žvalgybos tarnyba, ne politikas, o formalus teisminis procesas su įrodinėjimo pareiga ir teise į gynybą – oficialiai konstatuoja tiesioginį ryšį tarp konkretaus sabotažo veiksmo ir Rusijos karinės žvalgybos. Tokie nuosprendžiai turi kitokį svorį nei žvalgybos tarnybų pareiškimai ar žurnalistų tyrimai – juos sunkiau nuginčyti kaip politiškai motyvuotus, nes jie priimami pagal įprastą baudžiamojo proceso tvarką, su visomis procedūrinėmis garantijomis.
Panašių teisminių precedentų daugėja visoje Europoje. Vokietijoje per pastaruosius metus teismai nagrinėjo bylas, susijusias su sabotažo planais prieš karinius ir pramoninius taikinius – įskaitant jau anksčiau minėtą atvejį, kai buvęs mūrininkas iš Charkivo buvo užverbuotas sekti Bavarijos dronų verslo vadovą, ginkluojantį Ukrainą. Čekijoje pareigūnai identifikavo ir sustabdė bandymus atakuoti infrastruktūros objektus, o Lietuvoje šiuo metu teisiami penki asmenys, kaltinami 2024 metų atakų organizavimu GRU naudai – tarp jų šeši skirtingų šalių piliečiai, kaltinami bandymu padegti Ukrainai radijo bangų skenerius tiekiančią gamyklą.
Siuntinys, kuris turėjo sprogti ore
Ypač neramus modelis, kurį per pastaruosius metus identifikavo kelių šalių žvalgybos tarnybos – padegamųjų įtaisų siuntimas per įprastas Europos logistikos ir siuntinių pristatymo tinklus. Tokie įtaisai, užmaskuoti kaip įprasti kroviniai, buvo siunčiami per komercinius kurjerių tinklus ir detonavo arba užsidegdavo tikslo taškuose – patvirtintais atvejais fiksuota Vokietijoje, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje.
Šis metodas ypač pavojingas dėl savo mastelio potencialo. Skirtingai nei pavienis padegimas ar sabotažo veiksmas prieš konkretų objektą, logistikos tinklu siunčiami sprogstamieji ar padegamieji įtaisai teoriškai gali detonuoti bet kurioje tinklo grandinės vietoje – sandėlyje, rūšiavimo centre, net krovininiame lėktuve skrydžio metu. Būtent tokio pobūdžio grėsmė privertė kelias Europos aviakompanijas ir logistikos operatorius peržiūrėti saugumo protokolus, susijusius su siuntinių, atkeliaujančių iš tam tikrų regionų ar per tam tikrus tarpininkus, patikra.
GPS trikdžiai – tylusis, bet nuolatinis frontas
Kitas hibridinio karo aspektas, mažiau vaizdingas nei gaisrai ar sprogimai, bet ne mažiau ardomasis – sistemingas GPS signalų trikdymas Baltijos jūros regione ir aplink Kaliningrado sritį. Aviacijos ir jūrų navigacijos specialistai jau kelerius metus fiksuoja padažnėjusius GPS trikdžių atvejus, paveikiančius komercinius skrydžius, laivybą ir net civilinę infrastruktūrą, priklausančią nuo tikslios laiko sinchronizacijos.
Toks trikdymas retai sukelia tiesioginę katastrofą, bet nuolat kelia riziką, priverčia pilotus ir laivų kapitonus pereiti prie atsarginių navigacijos metodų, o kartu tampa dar vienu duomens tašku bendrame modelyje – veikla, kurią sunku vienareikšmiškai priskirti konkrečiam kaltininkui, bet kuri sistemingai koncentruojasi būtent aplink Rusijos ir NATO sienos regionus.
Geležinkeliai – kritinė, bet pažeidžiama arterija
Europos geležinkelių sistemos, ypač tos, kuriomis vežama karinė ir humanitarinė krovinė parama Ukrainai, taip pat tapo pasikartojančiu taikiniu. Per pastaruosius metus fiksuoti keli bandymai sutrikdyti geležinkelių infrastruktūrą – nuo signalizacijos sistemų sabotažo iki tiesioginių bandymų pažeisti bėgius ar elektros tiekimo linijas, maitinančias traukinius.
Geležinkeliai ypač patrauklus taikinys hibridinio karo vykdytojams dėl kelių priežasčių. Pirma, jie sudaro pagrindinę logistikos arteriją, kuria didelė dalis karinės paramos keliauja į Ukrainą per Lenkiją ir kitas kaimynines šalis. Antra, geležinkelių infrastruktūra dažnai fiziškai išsidėsčiusi atokiose, sunkiai apsaugomose vietovėse, kur sabotažo veiksmą gerokai lengviau įvykdyti nepastebėtam nei, tarkime, saugomoje karinėje bazėje.
Modelis, kurį sunku paneigti, kai jis sudėliotas visas
Grįžtant prie pagrindinės šio reiškinio logikos – kodėl būtent seka, o ne pavienis įvykis, atskleidžia tikrąjį vaizdą? Atsakymas glūdi statistikoje ir geografijoje. Kai analizuojami šimtai incidentų per kelerius metus, ryškėja aiškūs modeliai: taikiniai sistemingai koncentruojasi aplink karinės pramonės objektus, Ukrainos paramos logistiką ir asmenis, viešai kritikuojančius Kremlių. Vykdytojų verbavimo metodai pasikartoja – internetinis verbavimas, palyginti nedidelis atlygis, dažnai visiškas vykdytojo nesupratimas, kam iš tikrųjų jis dirba. O svarbiausia – teismų sprendimai, tokie kaip Hantsomo byla Estijoje, jau ne kartą oficialiai patvirtino tiesioginį ryšį tarp konkrečių sabotažo veiksmų ir Rusijos karinės žvalgybos.
Būtent šis sutapimas tarp modelio, atsikartojančio skirtingose šalyse, ir vis dažniau pasirodančių teisminių patvirtinimų ir yra pagrindas, kodėl Europos saugumo analitikai jau nebekalba apie „pavienius incidentus”, o apie sisteminę, koordinuotą kampaniją.
Ką tai reiškia Europos visuomenėms
Svarbiausia praktinė šio suvokimo pasekmė – požiūrio pokytis, kurio reikalauja patys saugumo specialistai. Kol kiekviena šalis savo teritorijoje kilusį incidentą vertina izoliuotai, be sistemingo keitimosi informacija su kaimyninėmis valstybėmis, Rusijos strategija ir toliau veikia efektyviai, nes kiekviena pavienė institucija mato tik nedidelę bendro paveikslo dalį.
Estijos gynybos ministras Hanno Pevkuras, kalbėdamas apie savo šalies patirtį, pabrėžė svarbų balansą – hibridinės atakos yra nuolatinė situacija, tačiau šalis neketina „pulti į spąstus” ir perreaguoti. Toks požiūris atspindi platesnę Baltijos valstybių, ilgiausiai gyvenusių šalia Rusijos ir turinčių ilgiausią patirtį atpažįstant tokias operacijas, filosofiją – atvirumas ir viešas metodų atskleidimas, o ne panika, laikomas veiksmingiausiu atgrasymo įrankiu.
Kaja Kallas šią logiką suformulavo tiksliausiai – Estija sėkmingai sustabdė Rusijos saugumo tarnybų vykdytą įtakos operaciją savo teritorijoje. Žinome, kad Kremlius taikosi į visas mūsų demokratines visuomenes. Mūsų atsakas – būti atviriems ir atskleisti jų metodus. Tai kelias, leidžiantis atgrasyti žalingus veiksmus ir padaryti mus atsparesnius.
Nebe teorija, o dokumentuota realybė
Kelerius metus trukusi tokių incidentų virtinė – nuo Vilniaus IKEA iki Londono sandėlio, nuo Talino ministro automobilio iki Bavarijos dronų verslininko sekimo – šiandien jau nebėra vien žvalgybos tarnybų prielaida ar žurnalistų spėlionė. Tai dokumentuota, teismų patvirtinta realybė, kurios apimtis, palyginus su vos prieš kelerius metus stebėtais pavieniais atvejais, išaugo iki šimtų incidentų per visą žemyną.
Klausimas, kurį Europos visuomenėms teks spręsti artimiausiais metais, nebe „ar tai iš tikrųjų vyksta” – tai jau įrodyta ne viename teismo sprendime. Tikrasis klausimas – kaip greitai kiekviena atskira valstybė sugebės pripažinti savo teritorijoje vykstantį incidentą ne izoliuotu nusikaltimu, o dalimi kur kas platesnio, jau seniai vykstančio karo, kuris tiesiog niekada nebuvo paskelbtas oficialiai.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kas yra hibridinis karas ir kaip jis pasireiškia Europos šalyse?
Hibridinis karas yra valstybės remiamų nekonvencinių priemonių derinys, apimantis sabotažą, padegimus ir kibernetines atakas. Jis veikia per šimtus mažų, atskirai paneigiamų epizodų, kuriais siekiama pakenkti priešininkui neperžengiant atviro karinio atako slenksčio.
Kaip Rusija verbuoja vykdytojus savo sabotažo operacijoms Europoje?
Rusijos specialiosios tarnybos per internetą verbuoja samdomus vietinius gyventojus, dažnai iš pažeidžiamų socialinių grupių, ir apmoka juos nedidelėmis sumomis. Vykdytojai gauna instrukcijas iš anoniminių kontaktų Telegram platformoje ir dažnai neturi jokio ideologinio ryšio su Rusija.
Kodėl teismo sprendimai yra tokie svarbūs atskleidžiant hibridines atakas?
Formalūs teisminiai procesai oficialiai konstatuoja tiesioginį ryšį tarp konkrečių sabotažo veiksmų ir Rusijos karinės žvalgybos. Tokie nuosprendžiai turi didesnį svorį nei žvalgybos pareiškimai ir jų negalima lengvai nuginčyti kaip politiškai motyvuotų.
