Derlius šiemet atrodė pagaliau geras. Tada palijo – ir dabar niekas tiksliai nežino, kiek to gero derliaus liks tinkamo žmogaus stalui. Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas Audrius Vanagas situaciją apibūdina be jokių eufemizmų: „Taip, yra problema, ir nemaža.” Tokia frazė iš žmogaus, kuris atstovauja tūkstančiams ūkininkų, retai skamba kaip perdėta panika. Dažniau ji reiškia, kad panikos priežasčių jau tikrai yra.
Kalbame apie varpų fuzariozę – grybinę javų ligą, kuri šiemet plinta dalyje Lietuvos laukų ir kelia realią grėsmę ne tik derliaus kiekiui, bet, kas svarbiau, jo kokybei. Problema jau fiksuojama Kupiškio ir Anykščių kraštuose, taip pat Vidurio ir Pietų Lietuvoje. Tai nėra vietinė anomalija – tai regioninis reiškinys, apimantis didelę dalį šalies grūdinių javų plotų.
Jums taippat gali patikti...
Kaip gera naujiena virto bloga
Ironija ta, kad ši istorija prasidėjo optimistiškai. Vanagas laidoje „Verslo požiūris” pripažino, kad pagal pagrindines savybes šių metų derlius atrodė pagaliau kokybiškas. Bet tada atėjo lietus – ir ne kartą. Kviečių žydėjimo metu iškritę krituliai leido fuzariozės užkratui išplisti pirmą kartą. Dabar, derliaus nuėmimo metu, nauji krituliai leidžia tam pačiam užkratui plisti toliau. Vieno sezono metu liga gavo dvi progas įsitvirtinti – žydėjimo fazėje ir nuėmimo fazėje. Retai kada gamtos sąlygos taip nuosekliai dirba prieš ūkininką.
Fuzariozė nėra naujiena Lietuvos laukams – ji čia buvo ir anksčiau, kaip ir visame pasaulyje laikoma viena pavojingiausių javų ligų. Bet kiekvienais metais jos poveikis skiriasi priklausomai nuo drėgmės ir temperatūros derinio – grybelis geriausiai vystosi šiltu ir drėgnu oru, ypač kai temperatūra viršija 20 laipsnių. Šįmet, panašu, sąlygos susiklostė beveik idealiai patiems grybams, ir prasčiausiai – patiems augintojams.
Kas iš tikrųjų yra pavojinga – ne pati liga, o tai, ką ji palieka
Čia verta stabtelėti ir paaiškinti, kodėl fuzariozė kelia tiek nerimo, palyginti su kitomis javų ligomis. Grybai iš Fusarium genties, sukeliantys šią ligą, ne tik sumažina grūdų masę ir jų skaičių varpoje – jie dar ir gamina mikotoksinus: deoksinivalenolį (DON), zearalenoną, T-2 toksiną, nivalenolį ir kitus junginius. Šie toksinai yra pavojingi tiek žmonių, tiek gyvūnų sveikatai. Ir čia slypi tikroji problema – vizualiai grūdas gali atrodyti beveik normalus, dydžiu ir spalva nesiskirti nuo sveiko, o toksinų jame jau būti pakankamai, kad jis taptų netinkamas maistui. Pelėsinė infekcija pieno ūkiuose specialistų neatsitiktinai vadinama „nematomu priešu” – tas pats principas galioja ir grūdininkystėje.
Praktinė pasekmė paprasta: dalis šių metų derliaus, priklausomai nuo užterštumo lygio, gali būti priskirta tik pašariniams grūdams, o stipriausiai pažeisti grūdai gali tapti apskritai netinkami bet kokiam naudojimui – nei maistui, nei pašarams. Tai reiškia tiesioginį finansinį smūgį ūkininkui, kuris investavo į sėklą, trąšas, purškimą ir darbą per visą sezoną, tikėdamasis parduoti grūdus kaip maistinius, o gavęs žymiai mažesnę kainą už pašarinę kokybę – arba negavęs nieko.
Ūkininkai jau grąžina vežimus atgal
„Kauno grūdų” generalinis direktorius Andrius Pranckevičius situaciją apibūdina konkrečiais, gana nerimą keliančiais pavyzdžiais. Pasak jo, jau dabar yra nemažai atvejų, kai ūkininkai atveža grūdus supirkimo punktui, bet grūdai viršija visus leistinus parametrus, todėl juos tenka vežtis atgal. Tai ne teorinė rizika – tai jau vyksta laukuose ir prie svarstyklių šį pačią savaitę.
Pranckevičiaus žodžiais, kol kas neaišku, kokia bus galutinė viso derliaus kokybė – neaišku netgi, ar tinkamos kokybės grūdų užteks vietinei rinkai. Eksporto kontekste problema dar rimtesnė, nes tarptautiniuose kontraktuose kokybės reikalavimai yra griežti, ir jokia eksporto sutartis nesuteikia nuolaidos dėl mikotoksinų kiekio. Pašarinių grūdų, jo manymu, tikrai bus – bet su maistiniais situacija sudėtinga. Tai sakinys, kuris turėtų sunerimdinti ne tik ūkininkus, bet ir grūdų perdirbimo pramonę, kuriai maistinių grūdų trūkumas reiškia brangesnę žaliavą arba priverstinį importą.
Kam pasiseks, o kam – ne
Vanagas pažymi vieną praktinį niuansą, kuris atskleidžia gilesnę Lietuvos grūdų ūkio nelygybę. Žemesnės kokybės grūdai tam tikromis sąlygomis gali būti sumaišomi su geresniais, taip sumažinant bendrą mikotoksinų koncentraciją partijoje – bet tam būtina tinkama infrastruktūra. Ūkiai, turintys nuosavus grūdų elevatorius, gali supirkti pašarinės kokybės grūdus, juos sumaišyti su kokybiškesne produkcija ir taip suformuoti maistui tinkamą derlių, papildomai dar ir uždirbdami iš pigiai supirktos žaliavos.
Ūkininkams, neturintiems nuosavų elevatorių – o tokių Lietuvoje dauguma, ypač tarp smulkesnių šeimos ūkių – lieka mažiau pasirinkimų. Prastesnės kokybės derlių jiems dažnai tenka realizuoti už gerokai mažesnę kainą, be jokios galimybės jį patiems „pagerinti” maišant su kitomis partijomis. Tai reiškia, kad fuzariozės sukelta krizė, kaip ir dauguma žemės ūkio problemų, nubaus nevienodai – stambesni, geriau infrastruktūriškai pasiruošę ūkiai turės būdų sušvelninti nuostolius, o smulkesni jausis šio sezono nesėkmę visu svoriu.
Platesnis kontekstas: sudėtingi metai grūdininkystei apskritai
Fuzariozė nėra vienintelis šio sezono galvos skausmas Lietuvos grūdininkams. Anksčiau vasarą stiprus ir ilgas lietus privertė nugulti apie 10 proc. grūdinių kultūrų – labiausiai nukentėjo vasariniai miežiai, pupos ir kai kurios žieminių kviečių veislės, ypač tos, kurios linkusios išgulti stipraus lietaus metu. Vanagas tuomet perspėjo, kad reikšminga derliaus dalis prarasta, o kai kuriais atvejais tai gali „kainuoti ir visą visų metų pelną”.
Prie viso to prisideda ir platesnis Europos kontekstas. ES grūdų prekybos asociacijos duomenimis, 2026 metais Europos Sąjungos šalyse prognozuojamas 274,9 mln. tonų grūdų derlius – tai 17 mln. tonų mažiau nei 2025 metais, daugiausia dėl karščių, nukamavusių didelę dalį žemyno. Paradoksalu, bet mažesnis Europos derlius teoriškai galėtų atverti Lietuvos ūkininkams platesnę eksporto rinką. Vanagas dėl to nesidžiaugia – jo teigimu, situaciją gerokai gali koreguoti Ukrainos faktorius. Rusijos veiksmai trukdo ukrainietiškų grūdų eksportui per Juodosios jūros uostus, todėl per uostus neišvežti pigūs ukrainietiški grūdai gali ieškoti kelių per Baltijos valstybes, mažindami kainas visoje regiono rinkoje. Kitaip tariant, net jeigu Lietuvos grūdų kokybė leistų pasinaudoti eksporto galimybėmis, kaina, kurią galima gauti, gali būti nuspausta pigesnio, per netradicinius kelius plūstančio grūdo.
Kodėl sistema nepadeda smulkiajam ūkininkui
Fuzariozės problema atskleidžia dar vieną struktūrinį Lietuvos grūdininkystės trūkumą, apie kurį Vanagas kalba jau ne pirmą kartą – grūdų džiovinimo įkainius. Jo teigimu, Lietuvoje šie įkainiai yra dvigubai didesni nei kaimyninėse Latvijoje ar Lenkijoje, o pakilę dar 2022 metais po energetikos kainų krizės, jie taip ir neatslūgo, net kuro kainoms krentant. Tai ypač skaudu būtent tokiais metais kaip šie – kai dėl lietingo oro drėgnus, galimai fuzariozės pažeistus grūdus reikia džiovinti dažniau ir intensyviau nei įprastai, o kaina už tą paslaugą lieka sistemiškai aukštesnė nei regione.
Vanagas net pastebi, kad valstybės kontroliuojama įmonė „Jonavos grūdai” galėtų būti pavyzdžiu, rodančiu, koks turėtų būti sąžiningas grūdų supirkimas, bet realybėje situacija ir ten netenkina. Kai valstybinis elevatorius netampa etaloniniu atskaitos tašku rinkai, sunku tikėtis, kad privatūs supirkėjai savanoriškai sumažins savo įkainius vien iš geros valios.
Kas laukia toliau
Galutinį fuzariozės poveikį šių metų derliaus kokybei, Vanago teigimu, bus galima objektyviai įvertinti tik nuėmus didžiąją dalį derliaus – tai reiškia, kad tikslus vaizdas paaiškės per artimiausias kelias savaites. Kol kas ūkininkams, grūdų supirkėjams ir eksportuotojams tenka dirbti neapibrėžtumo sąlygomis: nežinant, kiek procentų šių metų derliaus atitiks maistinės kokybės standartus, kiek teks nurašyti į pašarinę kategoriją, ir ar apskritai vietinei rinkai užteks maistinių grūdų.
Vienas dalykas jau aišku ir be galutinių skaičių – klimato kaita, apie kurią mokslininkai kalba jau ne vienerius metus, Lietuvos laukuose nebėra abstrakti tema konferencijoms. Šiltėjantis klimatas reiškia dažnesnes liūtis būtent tais laikotarpiais, kai javai jautriausi ligoms – žydėjimo ir derliaus nuėmimo metu. Kol infrastruktūra, kaina ir žemės ūkio politika neprisitaiko prie šio naujo drėgnesnio ir nenuspėjamesnio ritmo, kiekvienas lietingas rugpjūtis rizikuoja pavirsti nauja fuzariozės krize – nesvarbu, koks geras derlius atrodė prieš pat lietų.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kas yra varpų fuzariozė ir kodėl ji pavojinga Lietuvos grūdų derliui?
Varpų fuzariozė yra grybinė javų liga, kuria užsikrėtę grūdai gamina sveikatai pavojingus mikotoksinus. Net jei vizualiai grūdas atrodo normalus, jame jau gali būti pakankamai toksinų, todėl jis tampa netinkamas maistui ar pašarams.
Kaip fuzariozės krizė paveiks skirtingus Lietuvos ūkininkus?
Ši krizė ūkininkus paveiks nevienodai, nes stambesni ūkiai su nuosavais elevatoriais gali sumaišyti prastesnius grūdus su geresniais ir sušvelninti nuostolius. Tuo tarpu smulkesni ūkiai, neturintys tokios infrastruktūros, prastesnės kokybės derlių priversti realizuoti už gerokai mažesnę kainą.
Kodėl grūdų džiovinimo įkainiai Lietuvoje sukelia papildomų problemų ūkininkams?
Grūdų džiovinimo įkainiai Lietuvoje išlieka dvigubai didesni nei Latvijoje ar Lenkijoje ir po energetikos krizės nesumažėjo net krentant kuro kainoms. Tai ypač apsunkina padėtį šiais metais, kai dėl lietingo oro drėgnus grūdus tenka džiovinti dažniau ir intensyviau.
