Europos Komisija rengia pasiūlymus, kaip galėtų būti keičiamos taisyklės ir procedūros, reglamentuojančios naujų valstybių priėmimą į Europos Sąjungą. Diskusija, kurią stebi kelios analitinių centrų grupės ir nacionalinės vyriausybės, ypač aktuali Ukrainos, Moldovos ir Vakarų Balkanų valstybių integracijos kontekste – bet ją paskatino ne abstraktus noras tobulinti procedūras, o labai konkreti, kelerius metus trunkanti politinė aklavietė.
Kur prasidėjo dabartinė diskusija
2026 metų birželio 5 dieną ES ir Vakarų Balkanų aukščiausiojo lygio susitikime Tivate, Juodkalnijoje, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Friedrichas Merzas pateikė bendrą pasiūlymą dėl laipsniškos integracijos. Pasiūlymas siekia atsakyti į du klausimus: pirma, ką pasiūlyti Vakarų Balkanų valstybėms, kurios jau pasirengusios narystei, bet kurių stojimą blokuoja pačios ES valstybės narės; antra, geriausiu atveju, kai Juodkalnija ir Albanija pasieks finišo tiesiąją, ką būtų galima pasiūlyti likusiam regionui bei Moldovai.
Jums taippat gali patikti...
Šis pasiūlymas – ne pirmas bandymas paspartinti stojimo procesą. Laipsniškos integracijos idėja, kilusi iš analitinių centrų, buvo įtraukta į 2023 metų Tarybos išvadas ir tais pačiais metais virto Vakarų Balkanų augimo planu. Tačiau tuometiniai sprendimai buvo susieti su įsipareigojimu vykdyti vidinę ES reformą, supaprastinančią balsavimo procedūras kelete sričių, įskaitant plėtros politiką – tokia reforma politiniu lygmeniu taip ir neįvyko. Būtent dėl to Merzo ir Macrono pasiūlymas siūlo reformuoti ne ES vidaus balsavimo taisykles, o patį plėtros procesą.
Atskiras pasiūlymas dėl Ukrainos
Maždaug dvi savaitės prieš Tivato susitikimą kancleris Merzas viešai pateikė laišką, orientuotą specifiškai į Ukrainą – jame siūloma suteikti šaliai asocijuotosios narės statusą keliose ES institucijose, tarp jų Taryboje ir Parlamente, bei išplėsti Ukrainai ES sutarties 42 straipsnio 7 dalyje numatytas saugumo garantijas – tai nuostata, įpareigojanti valstybes nares suteikti visą įmanomą pagalbą, jei valstybė narė patiria ginkluotą agresiją.
Kodėl reforma tapo įmanoma būtent dabar
Svarbiausias 2026-ųjų pirmojo pusmečio pokytis, atvėręs kelią šiai diskusijai – Vengrijos parlamento rinkimai 2026 metų balandžio pradžioje, kuriuose Viktoras Orbánas patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Po rinkimų Budapeštas atšaukė savo veto dėl stojimo derybų su Ukraina pradžios – tai leido Tarybai oficialiai sutikti atverti pirmąjį, pagrindinių vertybių klasterį tiek Ukrainai, tiek Moldovai.
Iki šio pokyčio Europos Komisija ir 2025 metų antrąjį pusmetį ES Tarybai pirmininkavusi Danija taikė vadinamąją „išankstinio pasikrovimo” (frontloading) strategiją – tai yra, stūmė į priekį techninio lygmens reformas ir stebėjo jų įgyvendinimą taip, tarsi formalios stojimo derybos jau vyktų, kol bus pasiektas reikalingas vieningas sutarimas. Praėjusių metų gruodį neformaliame ES ministrų susitikime Lvove (be Vengrijos atstovo), dalyvaujant Ukrainos ministro pirmininko pavaduotojui Tarasui Kačkai, buvo patvirtintas dešimties punktų reformų planas, kurį numatyta įgyvendinti 2026 metais.
Konkretus Komisijos vertinamas tvarkaraštis
Vakarų Balkanuose Europos Komisija vertina, kad Juodkalnija galėtų užbaigti stojimo derybas iki 2026 metų, o Albanija – iki 2027 metų, jei dabartinis pagreitis išsilaikys. Rytiniame ES pakraštyje Komisija remia Ukrainos ir Moldovos siekį užbaigti derybas iki 2028 metų. Moldovos stojimo procesas formaliai susietas su Ukrainos procesu per vadinamąjį ES „paketinį metodą” – abi valstybės jį gavo dėl bendros Rytų partnerystės kilmės ir vienu metu 2022 metais suteikto kandidatės statuso.
Verta pažymėti, kad pati Ukraina viešai reiškia dar ambicingesnį siekį – narystę jau 2027 metais, tai yra metais anksčiau, nei numato atsargesnis Komisijos vertinimas.
Platesnis kandidačių žemėlapis
Šiuo metu ES stojimo procese dalyvauja dešimt valstybių, kiekviena skirtingame etape. Šiaurės Makedonijos ir Serbijos derybos strigo dėl skirtingų priežasčių. Bosnija ir Hercegovina jau gavo kandidatės statusą, o Kosovas išlieka potencialia kandidate. Turkijos ir Gruzijos, kurioje šiuo metu valdo Rusijai palanki vyriausybė, stojimo derybos de facto įšaldytos. Papildomai, kaip jau rašėme anksčiau, Islandija rugpjūčio 29 dieną rengia referendumą dėl savo 2013 metais sustabdytų, toli pažengusių stojimo derybų atnaujinimo – tai reikštų naują, šiaurinę plėtros bangą, iš esmės nesusijusią su rytine ar Balkanų kryptimi.
Kodėl vidinė reforma tebėra neišspręsta problema
ES vadovai 2023 metų spalį priėmė deklaraciją, pripažindami vidinių reformų būtinybę. Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen 2024 metų sausį paskelbė, kad Komisija netrukus pateiks reformų pasiūlymus specialiame komunikate, o Europos Parlamentas savo reformų pasiūlymus patvirtino tų pačių metų vasario pabaigoje. Nepaisant šių žingsnių, esminė reforma – visų pirma, kvalifikuotos balsų daugumos taikymas sprendimams, susijusiems su plėtros politika, vietoj dabartinio reikalavimo dėl vieningo visų valstybių narių sutarimo – politiniu lygmeniu taip ir liko neįgyvendinta.
Būtent šis nesėkmingas vidinės reformos bandymas ir paaiškina, kodėl Merzo ir Macrono pasiūlymas pasirinko kitą kelią – vietoj to, kad bandytų pakeisti ES balsavimo taisykles (kas pareikalautų dar sunkiau pasiekiamo vieningo sutarimo), jis siūlo pakeisti patį stojimo proceso mechanizmą, sukuriant tarpines pakopas, leidžiančias šalims palaipsniui integruotis dar prieš pasiekiant pilną narystę.
Kas toliau
Merzas ir Macronas savo pasiūlymą toliau institucionalizavo liepos 17 dienos ministrų tarybos susitikime, pabrėždami, kad plėtra prisideda prie saugios, klestinčios ir demokratinės Europos kūrimo. Abu lyderiai taip pat paragino ES siekti pažangos vidinių reformų srityje ir numatė išsamią diskusiją spalio mėnesio Tarybos susitikime – tai bus kitas konkretus momentas, kada paaiškės, ar šis naujausias bandymas pakeisti plėtros taisykles pasieks daugiau nei ankstesni, panašūs, bet politiniu lygmeniu neįgyvendinti pasiūlymai.
Šaltiniai: BiEPAG – EU-Western Balkans Summit 2026, European Council on Foreign Relations – The magnificent ten, Internationale Politik Quarterly – EU Enlargement: The State of Play, Stiftung Wissenschaft und Politik – EU Enlargement: Ukraine as a Special Case, CEPS – The new enlargement package, House of Commons Library – EU enlargement: Ukraine, the Western Balkans, DGAP – Europe’s Next Enlargement
Dažniausiai užduodami klausimai
Kokie pasiūlymai yra teikiami dėl Europos Sąjungos plėtros taisyklių keitimo?
Europos Komisija ir valstybių lyderiai rengia pasiūlymus dėl laipsniškos integracijos ir naujų procedūrų, tarp kurių yra Vokietijos ir Prancūzijos siūlymas reformuoti patį plėtros procesą bei Ukrainai suteikti asocijuotosios narės statusą keliose ES institucijose. Šios iniciatyvos skirtos įveikti politinę aklavietę ir padėti valstybėms kandidačių integravimuisi.
Kokie įvykiai leido pradėti derybas su Ukraina ir Moldova?
Kelią diskusijoms ir derybų pradžiai atvėrė 2026 metų balandžio pradžioje vykę Vengrijos parlamento rinkimai, kuriose Viktoras Orbánas patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Po šių rinkimų Budapeštas atšaukė savo veto, leisdamas Tarybai oficialiai atverti pirmąjį pagrindinių vertybių klasterį Ukrainai ir Moldovai.
Kokie yra numatomi valstybių kandidačių stojimo į Europos Sąjungą terminai?
Europos Komisija vertina, kad Juodkalnija galėtų baigti stojimo derybas iki 2026 metų, o Albanija – iki 2027 metų. Ukraina ir Moldova siekia užbaigti derybas iki 2028 metų, nors pati Ukraina viešai išreiškė ambicingesnį siekį tapti narėmis jau 2027 metais.
