Trys vaikai. Dvi moterys. Vienas aukšto rango „Hezbollah” vadas. Tokia buvo šeštadienio smūgių, nusiaubusių du pietų Libano kaimus, auka – sąrašas, kurio nė vienas skaičius savaime neperteikia visos tragedijos.
Šeštadienį, rugpjūčio 15 dieną, Izraelio smūgiai pietų Libane nužudė mažiausiai 11 žmonių – tai mirtiniausia diena nuo paliaubų su „Hezbollah” įsigaliojimo birželio 20-ąją. Septyni žmonės žuvo, kai Izraelio naikintuvai smogė namui Ansaro kaimo pakraštyje, dar keturi – atakoje prieš gretimą Deir al Zahranio kaimą. Devyniolika žmonių sužeista.
Jums taippat gali patikti...
Kas iš tikrųjų nutiko
Ansaro atakoje žuvo septyni žmonės, tarp jų trys vaikai, du sužeisti. Deir al Zahranio kaime žuvo keturi, sužeisti septyniolika – Libano sveikatos ministerija ir valstybinė žinių agentūra šiuos skaičius patvirtino nedelsiant.
Izraelio kariuomenė teigia, kad smūgiai buvo atsakas į „Hezbollah” ataką prieš Izraelio pajėgas Ali Taher kalvagūbryje – teritorijoje, priklausančioje saugumo zonai, kurioje IDF kariai tebeveikia pietų Libane. Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu biuras retame anglų kalba paskelbtame pareiškime – paskelbtame šeštadienį, žydų šabo dieną, kas savaime rodo, kokia skubi buvo situacija – pranešė, kad per „Hezbollah” ataką sužeisti trys IDF kariai.
Izraelio kariuomenė vėliau pripažino, kad smūgių metu žuvo ir civiliai, tačiau apkaltino „Hezbollah” tuo, kad organizacija „sąmoningai laikė civilius” kariniame komplekse. Kariuomenės teigimu, tarp žuvusiųjų buvusios moterys ir vaikai buvo taikinyje esančio aukšto rango „Hezbollah” vado šeimos nariai. IDF taip pat patvirtino, kad smūgiai buvo įvykdyti tiek Nabatijos, tiek Ansaro rajonuose – vietovėse, esančiose maždaug penkiolika kilometrų viena nuo kitos – ir kad per juos žuvo minėtas vadas.
Paliaubos, kurios niekada visiškai nesustabdė smurto
Norint suprasti, kodėl šis incidentas laikomas itin svarbiu, reikia grįžti prie birželio 20 dienos, kai įsigaliojo JAV tarpininkaujamos paliaubos tarp Izraelio ir „Hezbollah”. Susitarimas – dalis platesnio taikos plano, kuriuo siekiama baigti karą, prasidėjusį kovo 2 dieną – nustatė sąlygas, pagal kurias Izraelio kariuomenė paliktų okupuotą pietų Libano teritoriją tik tada, kai „Hezbollah” bus nuginkluota, o Libano kariuomenė perims teritorijos kontrolę.
Būtent šis punktas ir tapo didžiausiu konflikto akmeniu. Iranui remiama „Hezbollah” tokias sąlygas atmeta kaip kapituliaciją. Izraelio gynybos ministras Israelis Katzas, ketvirtadienį lankydamasis pietų Libane, aiškiai pareiškė, kad Izraelis nepasitrauks iš savo kontroliuojamų teritorijų, kol „Hezbollah” nebus nuginkluota. Tuo tarpu JAV Valstybės departamento pareigūnas pareiškė, kad nuolatinis Izraelio karinis buvimas ten neatitinka įsipareigojimų, numatytų susitarime su Libano vyriausybe.
Šis prieštaravimas – Izraelio reikalavimas dėl nuginklavimo prieš pasitraukimą ir Libano bei JAV pozicija, kad Izraelis privalo trauktis pagal susitarimo raidę – ir sudaro tikrąjį šio konflikto branduolį. Paliaubos, formaliai galiojančios nuo birželio, praktiškai niekada nesustabdė smurto visiškai – tai buvo labiau intensyvumo sumažinimas, o ne tikras karo pabaigos taškas.
Derybos Romoje – be rezultato
Paskutinis JAV tarpininkaujamų derybų raundas vyko Romoje ir baigėsi rugpjūčio 6 dieną be susitarimo – abi pusės liko nesutariančios dėl Izraelio pasitraukimo iš pietų Libano sąlygų ir laiko grafiko. Šeštadienio smūgiai įvyko praėjus vos devynioms dienoms po šio nesėkmingo derybų raundo – laiko tarpas, kuris, Libano pareigūnų nuomone, nėra atsitiktinis.
Libano prezidentas Josephas Aounas socialiniame tinkle X pareiškė, kad atakos siunčia „aiškų signalą” derybų procesui ir JAV pastangoms įgyvendinti susitarimą. Tokia formuluotė – diplomatinė, bet nedviprasmiška: Beirutas mano, kad Izraelis smūgiais nori sustiprinti savo derybų poziciją prieš kitą raundą, o ne vien reaguoti į konkretų incidentą pasienyje.
Libano ministras pirmininkas Nawafas Salamas paskelbė pareiškimą, kuriame griežtai pasmerkė naujausius mirtinus Izraelio smūgius pietų Libane. Salamas taip pat atmetė teiginius, kad žuvusieji buvo kariniai taikiniai, primindamas – ginklų kontrolė Libano žemėje yra išskirtinai valstybės atsakomybė, o ne kokios nors ginkluotos grupuotės.
Skaičius, kuris rodo karo mastą
Vertinant vieną dieną atskirai, lengva prarasti platesnį kontekstą. Nuo naujausio konflikto raundo pradžios kovo 2 dieną Libane žuvo mažiausiai 4300 žmonių. Šis skaičius – ne abstrakti statistika, o realaus, tęstinio karo, kuris retkarčiais patenka į tarptautinių naujienų antraštes tik per ypač kruvinus epizodus, atspindys.
Šeštadienio ataka pati savaime tapo viena mirtiniausių nuo birželio paliaubų – bet tai anaiptol nereiškia, kad prieš tai buvo ramu. Konfliktas tęsiasi mažesnio intensyvumo forma – pavieniai smūgiai, susirėmimai pasienio zonoje, retkarčiais didesni incidentai – jau kelis mėnesius, o tarptautinė žiniasklaida jį fiksuoja tik tada, kai aukų skaičius peršoka tam tikrą ribą.
Kodėl Ali Taher kalvagūbris tapo įtampos tašku
Verta atkreipti dėmesį į konkrečią vietą, kurioje, Izraelio teigimu, prasidėjo naujausias eskalacijos ciklas – Ali Tah8er kalvagūbrį, esantį į pietryčius nuo Nabatijos regiono. Ši aukštuma tapo pagrindiniu Izraelio karinių operacijų židiniu regione – strategiškai svarbi vieta, iš kurios galima stebėti platų pietų Libano ruožą.
Būtent tokios strategiškai svarbios, bet formaliai priklausančios Libano teritorijai vietovės ir tampa kasdieniais trinties taškais tarp dviejų pusių. Izraelis jas laiko būtinomis savo saugumo zonos daliai, o Libanas – savo suvereniteto pažeidimu. Kol šis klausimas lieka neišspręstas politiniu lygmeniu, panašūs incidentai pasienyje išlieka nuolatine grėsme, galinčia bet kada peraugti į didesnę ataką.
Tarptautinės reakcijos ir tolimesnis kelias
Konflikto tarptautinis matomumas dažnai priklauso nuo to, kiek civilių aukų patenka į vieną incidentą. Šeštadienio atveju trijų vaikų ir dviejų moterų mirtis pritraukė žymiai daugiau dėmesio nei būtų pritraukęs vien karinis susirėmimas be civilių aukų. Tai, deja, dažnas modelis panašiuose konfliktuose visame pasaulyje – karinė eskalacija tampa naujiena tik tada, kai jos kaina išmatuojama civilių gyvybėmis.
JAV, kaip pagrindinė tarpininkė tarp Izraelio ir Libano, atsidūrė nepatogioje pozicijoje – viešai reikalaudama, kad Izraelio karinis buvimas neatitinka susitarimo raidės, bet kartu nesugebėdama sustabdyti tokių incidentų kaip šeštadienio smūgiai. Tai kelia klausimą, kiek realios įtakos Vašingtonas iš tikrųjų turi abiem konflikto pusėms, nepaisant savo formalaus tarpininko vaidmens.
Kas laukia toliau
Artimiausiu metu nesitikima, kad situacija pietų Libane taps stabilesnė. Kitas derybų raundas, jei jis apskritai įvyks, turės spręsti tą pačią, nuo pat pradžių neišsprendžiamą dilemą – ar Izraelis trauksis pirmiau, ar „Hezbollah” nusiginkluos pirmiau. Kol šis „vištos ir kiaušinio” klausimas liks neišspręstas, panašūs smurto protrūkiai, tokie kaip šeštadienio smūgiai, liks nuolatine šio, formaliai jau pasibaigusio, bet praktiškai tebesitęsiančio karo dalimi.
Libano visuomenei, kuri per pastaruosius metus patyrė ne vieną panašų ciklą – karas, paliaubos, incidentai, vėl derybos – toks modelis tapo pažįstamas, bet nuo to ne mažiau skausmingas. Kiekvienas naujas mirčių sąrašas, kiekvienas naujas vaikas tarp aukų, primena, kad formalus paliaubų statusas ir reali kasdienybė pietų Libano kaimuose dažnai yra du visiškai skirtingi dalykai.
Tikrasis klausimas, į kurį nei Beirutas, nei Jeruzalė, nei Vašingtonas kol kas neturi atsakymo, toks: kiek dar tokių šeštadienių prireiks, kol pietų Libano gyventojai galės gyventi neįsivaizduodami, kad kitas ryto pranešimas gali atnešti dar vieną sąrašą vardų.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kiek žmonių žuvo per naujausius Izraelio smūgius pietų Libane?
Per šeštadienį surengtus Izraelio smūgius pietų Libane žuvo mažiausiai 11 žmonių, o dar 19 buvo sužeisti. Septyni žmonės žuvo Ansaro kaime, o keturi – Deir al Zahranio kaime.
Kodėl Izraelis ir „Hezbollah“ nesutaria dėl paliaubų sąlygų?
Izraelis reikalauja nepasitraukti iš okupuotų teritorijų pietų Libane, kol „Hezbollah“ bus visiškai nuginkluota. Tuo tarpu „Hezbollah“ šias sąlygas atmeta kaip kapituliaciją, o Libanas ir JAV teigia, kad nuolatinis Izraelio karinis buvimas pažeidžia pasiektą susitarimą.
Kokie bendri karo mastai ir aukų skaičius Libane nuo konflikto pradžios?
Nuo naujausio konflikto raundo pradžios kovo 2 dieną Libane jau žuvo mažiausiai 4300 žmonių. Šis skaičius atspindi tęstinį karą, kurio metu periodiškai kyla ypač kruvini incidentai.
