Augimo skaičius atrodo neblogai – 2,8 proc. Bet greta jo stovi kitas skaičius, kuris tą gerą naujieną gerokai apkarpo: 5,2 proc. infliacija. Tarptautinis valiutos fondas savo naujausioje Lietuvos ekonomikos apžvalgoje piešia paveikslą, kuriame šalis auga, bet kartu ir sparčiai brangsta – o tai reiškia, kad eiliniam gyventojui augimo skaičiai popieriuje gali pasijusti mažai apčiuopiami, jeigu kainos kyla panašiu ar net didesniu tempu.
TVF neseniai atlikta peržiūra šių metų BVP augimo prognozę sumažino 0,1 procentinio punkto – iki 2,8 proc. Nedidelis koregavimas, bet simboliškai svarbus: tai signalas, kad net tarptautinės institucijos, dažniausiai konservatyviai vertinančios ekonomikos ateitį, mato daugiau priežasčių atsargumui, o ne entuziazmui. Infliacijos prognozė liko nepakeista – ir vis tiek aukšta – 5,2 proc.
Kodėl kainos vis dar taip sparčiai kyla
TVF infliacijos priežastis įvardija gana konkrečiai: išaugusios energijos kainos, stipri vidaus paklausa ir kai kurių mokestinių pokyčių poveikis. Kiekviena iš šių trijų priežasčių verta atskiro paaiškinimo, nes jos veikia skirtingais mechanizmais.
Energijos kainų šokas – veiksnys, kurio Lietuva pati nekontroliuoja. Tai dalis platesnio pasaulinio konteksto, susijusio su geopolitine įtampa ir energetikos rinkų svyravimais. Kai energijos kaina kyla, ji persiduoda praktiškai per visą ekonomiką – nuo transporto iki gamybos sąnaudų, o galiausiai ir iki galutinės prekės kainos parduotuvės lentynoje.
Stipri vidaus paklausa, priešingai, yra dalinai geros naujienos apraiška, apsunkinta blogos pasekmės. Ji reiškia, kad žmonės turi pinigų ir juos išleidžia – augantys atlyginimai, darbo rinkos įtampa ir, kaip minima ankstesnėse TVF apžvalgose, iš antrosios pensijų pakopos atsiimtos lėšos į ekonomiką įlieja papildomą vartojimo srautą. Bet kai paklausa auga greičiau nei pasiūla gali prisitaikyti, natūralus rezultatas – kainų kilimas. Tai klasikinė ekonomikos dilema: tas pats veiksnys, kuris palaiko augimą, kartu kursto infliaciją.
Mokestiniai pokyčiai – trečioji, mažiau apčiuopiama priežastis, bet ji irgi tiesiogiai atsispindi vartotojo kainose, priklausomai nuo to, kokie konkrečiai mokesčiai keičiami ir kam jie perkeliami.
Kodėl augimas sulėtėjo, nors tebėra teigiamas
TVF pažymi, kad daugybė dabartinių Lietuvos ekonomikos augimo veiksnių yra laikino pobūdžio. Tai svarbus, nors ir nemalonus pripažinimas – ekonomikos variklis šiuo metu daugiausia varomas ne struktūrinių, ilgalaikių pranašumų, o vienkartinių ar pereinamųjų faktorių. Vienas ryškiausių pavyzdžių – į ekonomiką įliejamos antrosios pensijų pakopos lėšos, kurios laikinai padidina vartojimą, bet nėra tvarus, kartojamas augimo šaltinis. Panašiai veikia ir ES investicijų srautas bei fiskalinės politikos plėtra – jie amortizuoja aukštų energijos kainų poveikį, bet tai priemonės, o ne fundamentalūs ekonomikos stiprybės ženklai.
Fondas tiesiogiai ragina Lietuvą rūpintis tvaresniu augimu – didinant produktyvumą, gilinant kapitalo rinkas ir spartinant skaitmenizavimą. Tokia rekomendacija skamba kaip standartinis TVF patarimas bet kuriai vidutinio dydžio besivystančiai ekonomikai, bet Lietuvos kontekste ji turi konkretų atspalvį: šalis, siekianti pasivyti turtingesnes Vakarų Europos valstybes, negali amžinai remtis vienkartiniais lėšų įliejimais ar išorine parama. Ankstesnė TVF misijos vadovė Kazuko Shirono, lankydamasi Lietuvoje, tai formulavo dar aiškiau: Lietuvai reikės rasti labiau ilgalaikių ekonomikos augimo šaltinių, jeigu šalis nori pasivyti aukštesnių pajamų Europos valstybes.
Darbo rinka – paradoksas, kurio nepavyksta išspręsti
Vienas įdomiausių, TVF pabrėžiamų Lietuvos ekonomikos bruožų – darbo rinkos paradoksas. Darbo užmokestis sparčiai kyla, laisvų darbo vietų netrūksta, bet nedarbo lygis vis tiek išlieka padidėjęs, ypač regionuose. Tai reiškia, kad problema nėra darbo vietų trūkumas apskritai – problema yra struktūrinė: kvalifikacijų neatitikimas, geografinis atotrūkis tarp to, kur yra darbo jėga, ir to, kur yra darbo vietos, arba tiesiog nepakankamas darbo jėgos mobilumas tarp regionų ir sektorių.
Toks paradoksas – aukšti atlyginimai kartu su padidėjusiu nedarbu – savaime yra infliacijos rizikos faktorius. Kai darbdaviai negali užpildyti laisvų vietų vietinėje darbo rinkoje, jie priversti kelti atlyginimus, kad pritrauktų darbuotojus, o šios išlaidos vėliau persikelia į galutinių prekių ir paslaugų kainas. Tai užburtas ratas, kurio TVF sprendimas – stiprinti darbo rinką struktūriniu lygmeniu, o ne vien stebėti bendrus statistinius rodiklius.
Viešieji finansai – rizika, kuri kaupsis metai iš metų
Galbūt rimčiausias, ilgalaikiškai svarbiausias TVF įspėjimas susijęs ne su šių metų skaičiais, o su tuo, kas laukia po kelerių metų. Fondas prognozuoja, kad valstybės skola iki 2030 metų turėtų padidėti iki 55 proc. BVP – dėl didelių išlaidų gynybai bei socialinėms reikmėms, senstant visuomenei. Šis skaičius verta konteksto: dar visai neseniai analizavome, kad Lietuvos gynybos finansavimas jau viršija 5 proc. BVP ir turėtų išlikti tokio lygio ar net didesnis iki 2030-ųjų ir vėliau. Dabar TVF prognozės rodo, kad ši ambicija turi kainą, kuri atsispindės ne tik metiniame biudžete, bet ir bendroje valstybės skolos trajektorijoje.
TVF misijos vadovė šiuo klausimu kalbėjo be jokių prierašų: būtina patikima vidutinės trukmės fiskalinė strategija. Tai institucinis būdas pasakyti, kad vien didinti gynybos ir socialines išlaidas, nesukūrus aiškaus plano, kaip tas išlaidas finansuoti ilguoju laikotarpiu, yra rizikingas kelias. Fondas siūlo Lietuvai rasti stabilius pajamų šaltinius, efektyviau naudoti viešuosius finansus bei išlaikyti pakankamas fiskalines atsargas – trys rekomendacijos, kurios politiniame lygmenyje visada skamba protingai, bet kurių įgyvendinimas dažniausiai susiduria su rinkėjų nenoru priimti nepopuliarius sprendimus, tokius kaip mokesčių didinimas ar išlaidų perskirstymas.
Tarptautinis kontekstas – Lietuva ne izoliuota sala
Verta pažymėti, kad infliacijos šokas, su kuriuo susiduria Lietuva, nėra vien vietinis reiškinys. TVF pasaulinę bendrąją infliaciją šiais metais prognozuoja apie 4,4 proc., palyginti su 4,1 proc. pernai – tai reiškia, kad pasaulinė kainų kilimo tendencija irgi krypsta į viršų, daugiausia dėl to paties energijos kainų šoko, kuris paveikė ir Lietuvą. Kitaip tariant, Lietuvos 5,2 proc. infliacija yra ne vien vidaus politikos ar vartojimo padarinys, o dalis platesnio, pasaulinio reiškinio, kurį sustiprina lokalūs veiksniai – ypač stipri vidaus paklausa ir mokestiniai pokyčiai.
Panašiai ir su prekybos kontekstu – TVF prognozuoja, kad tarptautinės prekybos plėtra artimiausiu metu turėtų prislopti, nes po praėjusių metų 5,1 proc. augimo šiais metais numatomas tik 2,8 proc. augimas. Tai svarbu mažai, eksportu priklausomai ekonomikai kaip Lietuvos – lėtėjanti pasaulinė prekyba reiškia mažiau galimybių augti per eksporto kanalą, todėl vidaus veiksniai, tokie kaip vartojimas ir investicijos, tampa dar svarbesni palaikant bendrą ekonomikos tempą.
Ką visa tai reiškia paprastam gyventojui
Nuošaliai nuo makroekonominių terminų ir procentinių punktų lieka klausimas, kurį kiekvienas jaučia savo piniginėje – ar gyvenimas Lietuvoje šiais metais taps brangesnis greičiau, nei auga pajamos? Atsakymas, remiantis TVF skaičiais, veikiausiai taip, bent jau daliai gyventojų. 5,2 proc. infliacija reiškia, kad vidutinės prekių ir paslaugų kainos per metus kyla gerokai sparčiau, nei įprasta stabilioje, gerai valdomoje ekonomikoje – Europos Centrinio Banko taikinys euro zonai yra apie 2 proc.
Tiesa, TVF pažymi, kad vidutiniu laikotarpiu infliacija turėtų normalizuotis – tai nėra prognozė apie nuolatinį, nekintantį kainų šuolį, o veikiau apie laikiną, nors ir skausmingą, prisitaikymo laikotarpį. Bet „normalizuosis vidutiniu laikotarpiu” mažai paguodžia žmogų, kuris šiandien perka maistą ar moka už šildymą ir mato, kad kaina kyla greičiau nei jo atlyginimas.
Kas laukia toliau
TVF rekomendacijos Lietuvai skamba nuosekliai jau kelerius metus iš eilės – stiprinti darbo rinką, viešųjų finansų ir pensijų sistemą, skatinti investicijas į inovacijas ir technologijas, palengvinti verslo prieigą prie finansavimo. Tai nėra naujos idėjos, o veikiau ta pati struktūrinė reformų darbotvarkė, kurią fondas kartoja kiekvienoje savo metinėje apžvalgoje. Klausimas, kurio TVF ataskaitose tiesiogiai neužduoda, bet kuris neišvengiamai kyla stebint tą patį sąrašą metai iš metų – kodėl šios rekomendacijos vis dar aktualios, jeigu jos girdimos jau seniai?
Galimas atsakymas – struktūrinės reformos visada politiškai sunkesnės nei trumpalaikiai sprendimai, tokie kaip pensijų lėšų išmokėjimas ar fiskalinės politikos švelninimas, kurie duoda greitą, matomą efektą prieš rinkimus, bet nesukuria ilgalaikio pagrindo. Kol Lietuvos ekonomikos augimas ir toliau bus grindžiamas daugiausia laikinais veiksniais, o ne produktyvumo šuoliu ar gilesnėmis kapitalo rinkomis, tokios TVF apžvalgos, tikėtina, ir toliau skambės pažįstamai – geras augimo skaičius, aukšta infliacija, ir tas pats senas patarimų sąrašas apačioje.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kokia yra prognozuojama Lietuvos BVP augimo ir infliacijos situacija pagal Tarptautinį valiutos fondą?
Tarptautinis valiutos fondas šių metų Lietuvos BVP augimo prognozę sumažino iki 2,8 proc., o infliacijos prognozę paliko nepakeistą ties aukšta 5,2 proc. riba. Dėl to kainos kyla greičiau nei įprastoje ekonomikoje, todėl gyventojams augimo skaičiai popieriuje gali pasijusti sunkiai apčiuopiami.
Kodėl Lietuvoje išlieka aukšta infliacija ir sparčiai kyla kainos?
TVF teigimu, pagrindinės infliacijos priežastys yra išaugusios energijos kainos, stipri vidaus paklausa bei tam tikri mokestiniai pokyčiai. Energijos kainų šokas persiduoda per visą ekonomiką, o išaugusi vidaus paklausa, skatinama didėjančių atlyginimų ir iš antrosios pensijų pakopos atsiimtų lėšų, kursto papildomą kainų kilimą.
Kokių ilgalaikių iššūkių ir rizikų sulaukia Lietuvos viešieji finansai ir ekonomika?
Fondas prognozuoja, kad valstybės skola iki 2030 metų turėtų padidėti iki 55 proc. BVP dėl didėjančių išlaidų gynybai ir socialinėms reikmėms senstančioje visuomenėje. TVF ragina Lietuvą rasti tvaresnius ilgalaikio augimo šaltinius, didinti produktyvumą bei sukurti patikimą vidutinės trukmės fiskalinę strategiją.
