Šešiasdešimt procentų. Tiek šiuo metu, liepos 31 d. duomenimis, siekia Vokietijos brigados „Lietuva” bendras personalo užpildymas – ir būtent šis skaičius šiandien kelia daugiausiai galvos skausmo Berlyno gynybos ministerijai.
Trūksta apie du tūkstančius karių. Ne popieriuje, o realiuose etatuose, kurie turi būti užimti iki 2027-ųjų pabaigos – tada Panzerbrigade 45 „Litauen”, kaip ji vadinama vokiškai, turėtų pasiekti pilną 4 800 karių ir 200 civilių tarnautojų sudėtį. Gynybos ministerija patvirtino žiniasklaidai, kad NATO rytiniam flangui skirta brigada liepos 31 d. buvo užpildyta maždaug 60 procentų. Skaičius atrodo kukliai, bet reikia suprasti, ką jis reiškia praktiškai.
Du skirtingi skaičiai – ir abu teisingi
Čia slypi pirmoji painiava, kurią verta iš karto išsklaidyti. Kai politikai ar žiniasklaida kalba apie brigados užpildymą, jie dažnai turi omenyje skirtingus dalykus.
Lietuvoje jau dislokuotos pajėgos – tai visai kita istorija. Personalo užpildymo lygis vietoje, Lietuvoje, šiuo metu siekia apie 92 procentus. Skamba beveik puikiai. Tačiau tai apima tik dalį, kuri jau realiai kariauja poligonuose šalia Rūdninkų ir Rukloje – daugiausia daugianacionalinę kovinę grupę, veikiančią Lietuvoje dar nuo 2017 metų, bei pirmuosius brigados štabo elementus.
Didžioji dalis brigados, įskaitant du branduolinius kovinius batalionus – 203-ąjį tankų batalioną ir 122-ąjį tankų grenadierių batalioną – iš Vokietijos į Lietuvą turėtų persikelti tik 2027 metais. Ir būtent čia, tolimesniuose formavimo etapuose, atsiveria didžiausia spraga. Skaičiuojant visą brigadą – ir jau esančius, ir dar Vokietijoje formuojamus dalinius – bendras rodiklis krenta iki tų pačių 60 procentų.
Kitaip tariant: fronto linija atrodo tvarkinga, bet užnugaris dar toli gražu nesukomplektuotas.
Kur skauda labiausiai
Vasario mėnesį pasirodę „Spiegel” duomenys buvo dar niūresni – kai kuriuose kovos batalionuose savanorių kvota siekė mažiau nei 30 procentų. Nuo tada padėtis, pasak ministerijos, pastebimai gerėjo, tačiau struktūrinė problema liko ta pati: trūksta ne generolų, o eilinių karių ir siaurų specialybių atstovų.
Ypač aštriai jaučiamas informacinių technologijų specialistų, CBRB saugos (cheminės, biologinės, radiologinės ir branduolinės apsaugos) karių, žvalgų bei logistikos ir aprūpinimo padalinių darbuotojų trūkumas. Tai nėra atsitiktinumas. Šiuolaikinė kariuomenė reikalauja vis daugiau techninių žinių, o būtent tokių specialistų rinkoje ir taip trūksta – jie konkuruoja su privačiu sektoriumi, kuris moka geriau ir nereikalauja kraustytis į Baltijos šalis su šeima.
Karininkų, beje, netrūksta. Priešingai – jų susirenka daugiau, nei reikia. Problema slypi būtent apatiniuose laipsniuose, tuose, kurie sudaro kovinių batalionų mėsą ir kaulus.
Kodėl Vokietija taip stengiasi likti be prievartos
2023 metais, kai Berlynas paskelbė apie planus nuolat dislokuoti apie 5 000 karių Lietuvoje, politikai davė aiškų pažadą – misija bus sukomplektuota vien savanorių pagrindu. Gynybos ministras Borisas Pistorius ir kariuomenės generalinis inspektorius Karstenas Braueris norėjo bet kokia kaina išvengti standartinio, alianso mastu įprasto privalomojo šaukimo modelio.
Šis pažadas turėjo ir politinę, ir simbolinę reikšmę. Vokietija po Antrojo pasaulinio karo dešimtmečius vengė bet kokio karinio prievartavimo įvaizdžio, o savanoriška tarnyba užsienyje turėjo parodyti, kad šalies visuomenė pati nori prisidėti prie sąjungininkų gynybos. Realybė pasirodė kietesnė už retoriką.
Kai šių metų pradžioje „Spiegel” atskleidė, jog savanorių trūkumas yra didesnis, nei skelbta oficialiai, ministerija skubiai bandė paneigti tokius teiginius. Tada prasidėjo viena didžiausių kariuomenės istorijoje reklaminių kampanijų. Tarnybos Lietuvoje patirties turintys kariai buvo siunčiami po Vokietijos kareivines agituoti kolegų. Šimtai karių kartu su šeimomis buvo skraidinami į Lietuvą – parodyti naujas kareivines, specialiai jiems pastatytą mokyklą, apžiūrėti, kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rukloje ar Vilniuje. Buvo trumpinamas privalomas tarnybos laikas, žadamos savaitgalio kelionės namo.
Efektas buvo, tačiau nepakankamas. Skaičiai pagerėjo, bet spraga liko.
Kada prasidės prievarta?
Liepos mėnesį Pistorius pirmą kartą viešai pripažino tai, ko iki tol vengė sakyti – jeigu savanorių neužteks, valdžia bus priversta imtis privalomo paskyrimo priemonių. Formuluotė buvo atsargi, bet nedviprasmiška: kariuomenei svarbiausia, kad brigada iki numatyto laiko būtų visiškai parengta ir galėtų vykdyti savo misiją, o savanoriškumo principo bus laikomasi tiek, kiek įmanoma.
Konkretūs skaičiai, apie kuriuos kalbama neoficialiai, nėra dideli – apie tūkstantį žmonių gali tekti „pastūmėti” apsispręsti tarnauti Lietuvoje, panaudojant jau egzistuojančius teisinius įrankius, o ne visuotinį šaukimą. Tai nėra sugrįžimas prie privalomosios karo tarnybos visai visuomenei. Tačiau simbolinė reikšmė didžiulė – po dešimtmečius trukusio pasitikėjimo vien savanoryste, Bundesveras pirmą kartą viešai pripažįsta, kad be prievartos apsieiti nepavyks.
Sprendimas dėl to, ar teks imtis privalomo komplektavimo, turėtų būti priimtas iki šių metų pabaigos.
Netikėtas smūgis iš finansų skyriaus
Kaip tyčia, tuo pat metu, kai kariuomenė bando pritraukti daugiau savanorių, atsirado ir priešinga jėga. Nuo šių metų liepos sumažintas užsienio tarnybos zonos lygis Lietuvoje – nuo devintojo iki aštuntojo. Techniškai tai skamba biurokratiškai, bet praktiškai reiškia paprastą dalyką: kariams, tarnaujantiems Lietuvoje, sumažės užsienio tarnybos priedas, taigi ir bendras atlyginimas.
Bloga logika: viena ranka viliojama papildomomis kelionėmis ir sutrumpintu tarnybos laiku, kita – mažinamas atlygis. Gynybos ministerija sako svarstanti priemones, kaip sušvelninti finansinį smūgį, tačiau kol kas konkretaus sprendimo nėra. Motyvacijos tyrimai rodo, kad finansinis komponentas kariams, ypač jauniems ir šeimą turintiems, dažnai lemia galutinį apsisprendimą – ar rinktis tarnybą užsienyje, ar likti namuose.
Kodėl tai svarbiausias Bundesvero projektas nuo Šaltojo karo
Verta sustoti ir įvertinti, ką iš tikrųjų reiškia ši brigada Vokietijos kariuomenės istorijai. Tai pirmasis kartą po Šaltojo karo, kai Bundesveras nuolat, o ne rotacijos pagrindu, dislokuoja didelį kovinį junginį užsienyje. Anksčiau Vokietijos kariai dalyvavo tarptautinėse misijose Afganistane, Malyje ar Kosove – bet visais tais atvejais kalbėta apie ribotos trukmės rotacijas, ne apie nuolatinę bazę su šeimomis, mokyklomis ir infrastruktūra dešimtmečiams į priekį.
Šis projektas – tiesioginė „Zeitenwende”, Vokietijos gynybos politikos posūkio, kurį kanclerio kalba paskelbė netrukus po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 metais, materializacija. Tada kalbos apie šimtus milijardų eurų papildomo finansavimo kariuomenei skambėjo drąsiai. Realybė – tanklaivio dydžio biurokratinė mašina, kuri turi persiorientuoti nuo dešimtmečius trukusio taupymo režimo prie realaus karinio pajėgumo statymo, pasirodė gerokai sudėtingesnė.
Brigada Lietuvoje yra ta vieta, kur šis posūkis susiduria su kietu betonu – arba, tiksliau, su žmonių trūkumu. Galima turėti pinigų technikai, tankams, šarvuočiams. Kareivių, norinčių persikelti gyventi į Baltijos šalis, pinigais nenupirksi taip lengvai.
Lietuvai tai – ne vien statistika
Iš Vilniaus perspektyvos ši istorija skamba kitaip nei iš Berlyno. Lietuvai brigada – ne biurokratinis projektas, o tiesioginė NATO 5 straipsnio garantijos materializacija ant savo teritorijos. Kuo greičiau brigada pasiekia pilną kovinį pajėgumą, tuo aiškesnis signalas siunčiamas Maskvai: rytinis flangas nebėra plona linija, o realiai apginkluota ir žmonėmis užpildyta siena.
Būtent todėl Lietuvoje jau dislokuotų dalinių 92 procentų užpildymas yra svarbesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai reiškia, kad tie kariai, kurie šiandien stovi Rukloje ar dalyvauja pratybose poligone Pabradėje, netoli Baltarusijos sienos, yra beveik pilnos sudėties, motyvuoti ir realiai pasirengę veikti. Rugpjūtį vykusios pratybos „Freedom Shield 2026″, kuriose dalyvavo tūkstančiai karių iš aštuonių NATO valstybių, tai patvirtino gyvai, ne popieriuje.
Tačiau strateginis pilnas pajėgumas pasieks tik tada, kai ir tankų batalionai atkeliaus iš Vokietijos su visa įranga ir personalu. O tai, kaip rodo šiandieniniai skaičiai, dar toli.
Demografija – tylusis priešas
Yra ir platesnė, mažiau akivaizdi priežastis, kodėl Bundesverui taip sunkiai sekasi pritraukti savanorius. Vokietija, kaip ir dauguma Europos šalių, išgyvena ilgalaikį gimstamumo mažėjimą. Jaunų vyrų ir moterų, tinkamų karinei tarnybai, skaičius kasmet mažėja, o konkurencija dėl jų darbo rinkoje – auga. Kariuomenė šiuo atveju konkuruoja ne tik su kitomis Vokietijos institucijomis, bet ir su privačiu sektoriumi, kuris siūlo aukštesnius atlyginimus be reikalavimo kraustytis su šeima į kitą šalį.
Panašiai kenčia ir kitos Europos valstybės, bandančios stiprinti savo kariuomenes po Rusijos invazijos į Ukrainą. Tačiau Vokietijai problema aktualesnė būtent dėl brigados Lietuvoje masto – niekada anksčiau nereikėjo taip greitai surinkti tiek žmonių konkrečiam, aiškiai apibrėžtam ir viešai matomam projektui.
Kas toliau
Artimiausi mėnesiai bus lemtingi. Iki metų pabaigos Berlynas turės priimti sprendimą, ar leisti savanoriško komplektavimo procesui tęstis natūraliai, ar imtis privalomų priemonių bent jau siaurose specialybėse. Tuo pačiu metu ministerija žada tobulinti finansinius stimulus, kompensuoti sumažėjusį užsienio tarnybos priedą ir tęsti reklamos kampaniją.
Realistinis scenarijus, matant dabartinę dinamiką, toks: dalinis prievartinis paskyrimas tam tikroms specialybėms, kartu su tolesniu savanorystės skatinimu likusioms pozicijoms. Visiškas privalomas šaukimas visai brigadai – mažai tikėtinas, bent jau kol politiškai jaučiama, kad savanorystės principas dar gali duoti rezultatų.
Vienas dalykas aišku jau dabar. Brigados formavimas taps atviru testu, ar Vokietija iš tikrųjų gali paversti drąsias politines deklaracijas realiu kariniu pajėgumu. Kol kas rezultatas – 60 procentų. Likusius keturiasdešimt teks surinkti per kiek daugiau nei metus.
Laikas, kaip visada tokiose istorijose, dirba ne Berlyno naudai.
Dažniausiai užduodami klausimai
Koks yra Vokietijos brigados „Lietuva“ personalo užpildymo lygis?
Vokietijos brigados „Lietuva“ bendras personalo užpildymas siekia 60 procentų. Iki 2027 metų pabaigos turėtų būti pasiekta pilna 4 800 karių ir 200 civilių tarnautojų sudėtis, o tai reiškia, kad šiuo metu trūksta apie du tūkstančius karių.
Kokių specialybių kariauti pasirengusiems daliniams trūksta labiausiai?
Ypač aštriai jaučiamas informacinių technologijų specialistų, CBRB saugos karių, žvalgų bei logistikos ir aprūpinimo padalinių darbuotojų trūkumas. Nors karininkų netrūksta, problemų kyla būtent apatiniuose laipsniuose ir koviniuose batalionuose.
Ar Vokietija planuoja taikyti privalomą tarnybą perkeliant karius į Lietuvą?
Gynybos ministras pripažino, kad jeigu savanorių neužteks, valdžia bus priversta imtis privalomo paskyrimo priemonių. Sprendimas dėl galimo privalomo komplektavimo turėtų būti priimtas iki šių metų pabaigos, tačiau visuotinis šaukimas visai visuomenei nėra planuojamas.
