Aštuoni laivai. Tiek per visą rugpjūčio 11-osios parą perplaukė Hormūzo sąsiaurį – siaurą vandens juostą tarp Irano ir Omano, per kurią prieš prasidedant konfliktui kiekvieną dieną praplaukdavo apie 130 tanklaivių. Skirtumas tarp šių dviejų skaičių ir yra šiandieninės pasaulio energetikos krizės esmė.
Donaldas Trumpas sekmadienį pareiškė žurnalo „Axios” korespondentams, kad JAV šiuo metu su Iranu tik „pusiau derasi”. Frazė skamba beveik ironiškai, žinant, ką ji reiškia praktiškai – milijonus barelių naftos, įstrigusių Persijos įlankoje, ir naftos kainas, kurios per savaitę pakilo daugiau nei šešiais procentais.
Jums taippat gali patikti...
Kaip viskas prasidėjo – ir kodėl vis dar nesibaigia
Konfliktas įsiplieskė vasario 28 dieną, kai JAV ir Izraelis pradėjo karines operacijas prieš Iraną. Teherano atsakas buvo nedviprasmiškas – bandymai perimti kontrolę virš Hormūzo sąsiaurio, grasinant ir realiai atakuojant komercinius laivus. Nuo tada, JAV Kongreso tyrimų tarnybos duomenimis, maždaug ketvirtadalis viso pasaulio žalios naftos ir naftos produktų jūrų prekybos bei apie penktadalis suskystintų gamtinių dujų srauto, praeinančio pro šį siaurą kanalą 2025 metais, atsidūrė pavojuje.
Birželio 17 dieną JAV ir Iranas pasirašė susitarimo memorandumą, žadėję atverti Hormūzą komerciniams laivams. Susitarimas žlugo per kelias savaites – kova užvirė dėl to, kokiais maršrutais laivams leidžiama plaukti. Iranas atakavo kelis tanklaivius, plaukiančius palei Omano pakrantę JAV karinės apsaugos priedangoje, reikalaudamas, kad laivai plauktų per jo teritorinius vandenis. JAV atsakė keliomis oro smūgių bangomis ir vėl įvedė karinę blokadą.
Rezultatas – užburtas ratas. Kiekviena pusė kaltina kitą dėl užsitęsusios krizės, o pasaulio naftos rinka kenčia nuo neapibrėžtumo, kuris jau tampa didžiausiu energetikos sutrikimu naujausioje istorijoje.
Kodėl derybos vis žlunga
Rugpjūčio pradžioje atrodė, kad Iranas ir Omanas – kuris tradiciškai veikia kaip tarpininkas tarp Teherano ir Vakarų – yra arti dvišalio susitarimo dėl laivybos maršrutų sąsiauryje. Tačiau Irano užsienio reikalų ministro pavaduotojas Abbas Araghchi rugpjūčio 10 dieną pareiškė, kad sąsiauris neatsivers, kol Vašingtonas nesutiks su tam tikromis sąlygomis – tarp jų sankcijų Teheranui sušvelninimu ir karo reparacijų sumokėjimu.
Savaitę vėliau padėtis dar labiau sukietėjo. Irano Vyriausiosios nacionalinio saugumo tarybos sekretorius Mohsenas Rezaei pareikalavo, kad JAV atlaisvintų užšaldytas Irano lėšas užsienyje kaip išankstinę sąlygą sąsiaurio atvėrimui. Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas Esmailas Baghaei pirmadienį pridūrė dar aiškiau: kol tęsiasi JAV karinė blokada, būtinų sąlygų sąsiaurio atvėrimui tiesiog nėra.
Trumpo administracija savo ruožtu retoriką tik griežtina. Prezidentas šią savaitę reikalavo, kad Iranas sumokėtų JAV reparacijas – reikalavimas, kuris, ekspertų nuomone, praktiškai užkerta kelią bet kokiam greitam susitarimui. Įdomu tai, kad tuo pačiu metu Pakistano gynybos ministras Khawaja Asifas pareiškė Bloomberg agentūrai, jog situacija vėl krypsta taikos susitarimo linkme – signalas, rodantis, kad už viešos retorikos vyksta ir kitokio pobūdžio diplomatiniai judesiai.
Skaičiai, kurie kalba už save
Naftos kainos šią savaitę pakilo daugiau nei šešiais procentais, nes blėso viltys dėl susitarimo, padidinsiančio laivybą sąsiauryje. JAV lengvosios naftos WTI kainos rugpjūčio 11 dieną pasiekė 83,20 dolerio už barelį, o tarptautinis „Brent” žymuo pakilo iki 88,91 dolerio. Palyginimui – prieš konfliktą tokie skaičiai atrodytų neįtikėtini.
Rugpjūčio 13 dieną CNN pranešė, kad laivyba sąsiauriu tebėra minimali, o pasaulis sparčiai eikvoja naftos atsargas. Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) trečiadienį perspėjo, kad gyvybiškai svarbaus vandens kelio atvėrimas tampa vis skubesniu klausimu, nes pasaulis sparčiai eikvoja savo naftos atsargas.
JAV energetikos sekretorius Chrisas Wrightas antradienį pareiškė, kad naftos eksportas per Hormūzą, JAV kariuomenei padedant, pasiekė septynių dienų slankiojo vidurkio devynis milijonus barelių per dieną. Bendras naftos srautas iš Persijos įlankos regiono, įskaitant vamzdynų eksportą, siekia apie 15 milijonų barelių per dieną. Skaičius, palyginti su ikikonfliktiniu laikotarpiu, vis dar rodo didelį deficitą.
Amerikiečiai jaučia kainą degalinėse
Kol diplomatai derasi Vašingtone ir Teherane, paprasti amerikiečiai jaučia krizės kainą tiesiogiai, pilnant baką. JAV vidutinė benzino kaina, karo pradžioje siekusi 2,30 dolerio už galoną – skaičių, kuriuo Trumpas dar vasario mėnesį didžiavosi savo kalboje apie šalies padėtį – per kelis mėnesius pakilo daugiau nei 50 procentų.
Prezidentas, matydamas, kad situacijos greitai nesustabdys, pasirinko keisti retoriką. Vietoj pažadų apie žemas kainas, jis pareiškė, kad Jungtinės Valstijos yra didžiausia naftos gamintoja pasaulyje, todėl kylant naftos kainoms šalis uždirba daugiau pinigų. Toks pasisakymas – akivaizdus politinis manevras, bandant paversti nepatogią realybę tariama nauda.
Tai nebuvo vienintelis kartas, kai Trumpas bandė sušvelninti situacijos rimtumą. Duodamas interviu ABC naujienų korespondentei, aukštesnes kainas jis pavadino „mažu glitch’u” – nedideliu, laikinu nesklandumu kelyje. Toks apibūdinimas, švelniai tariant, prasilenkia su tuo, ką patiria amerikiečiai degalinėse, kur dyzelino kaina jau artėjo prie penkių dolerių už galoną – aukščiausio lygio nuo 2022 metų pabaigos.
Kodėl sąjungininkai lieka nuošalyje
Vienas ryškiausių šios krizės bruožų – tarptautinės paramos JAV kariniams veiksmams stoka. Jungtinių Tautų ambasadorius Mike’as Waltzas prašė tarptautinių sąjungininkų padėti lydėti laivus per sąsiaurį, o pats Trumpas ragino imtis „komandinio darbo”. Tačiau, kaip rodo naujausi pranešimai, dauguma pagrindinių JAV sąjungininkų – Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Pietų Korėja – atsisakė tiesiogiai įsitraukti į karinę operaciją.
Trumpo reakcija į tokį atsisakymą buvo tiesmuka, kai kam net pasirodys grubi. Į šalis, negalinčias gauti reaktyvinio kuro dėl Hormūzo blokados, tarp jų minėdamas ir Jungtinę Karalystę, jis kreipėsi per savo socialinį tinklą, siūlydamas joms pačioms pirkti kurą iš JAV arba surinkti drąsos ir nuvykus prie sąsiaurio jį tiesiog „paimti”.
Toks tonas, nors ir efektingas socialiniuose tinkluose, mažai padeda spręsti realią diplomatinę aklavietę. Sąjungininkų atsisakymas prisidėti prie karinių operacijų reiškia, kad JAV lieka beveik vienos, bandydamos užtikrinti laivybos saugumą regione, kuriame kiekviena papildoma karinė priemonė kelia riziką dar labiau eskaluoti konfliktą su Iranu.
Kas atsitiko, kai kainos pasiekė piką
Verta prisiminti, kokio masto krizė jau buvo pasiekusi savo kulminacijoje. Kovo mėnesį, praėjus vos dešimčiai dienų nuo karo pradžios, naftos kaina peršoko šimtą dolerių už barelį pirmą kartą nuo Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 metais. Vėliau, kai naujasis Irano aukščiausiasis vadovas Mojtaba Khamenei paskelbė, kad sąsiauris liks uždarytas, nafta pasiekė 106 dolerius už barelį per naktį.
Tuo pat metu benzino kainos JAV peržengė keturis dolerius už galoną – pirmą kartą nuo 2022-ųjų. Kai kuriose valstijose, tokiose kaip Kalifornija, kainos siekė net 5,87 dolerio už galoną. Analitikai iš „GasBuddy” tuomet perspėjo, kad kainos gali dar pakilti 15–35 centais per artimiausias tris dienas, o dyzelino kaina – dar labiau.
Palyginti su tuo piku, dabartinė padėtis atrodo šiek tiek stabilesnė – bet tai apgaulingas įspūdis. Stabilumas šiuo atveju reiškia ne krizės pabaigą, o užsitęsusią, chronišką būseną, kurioje pasaulis pripratęs gyventi su aukštomis kainomis, tačiau bet kuris naujas eskalacijos ženklas gali akimirksniu grąžinti situaciją į kovo mėnesio chaosą.
Ką tai reiškia Europai
Nors dauguma šio konflikto naujienų sukasi apie JAV politiką ir amerikiečių degalinių kainas, Europa nė kiek nemažiau pažeidžiama. Žemyno ekonomikos, ypač priklausančios nuo importuojamos energijos – Vokietija, Italija, Ispanija – jaučia kainų šuolius tiesiogiai per pramonės sąnaudas ir galutinių vartotojų sąskaitas.
Reikia prisiminti ir kitą aspektą – suskystintų gamtinių dujų (SGD) tiekimas. Apie penktadalis pasaulio SGD srauto praeina būtent per Hormūzo sąsiaurį, o Europa pastaraisiais metais vis labiau priklauso nuo SGD importo, ypač po to, kai žemynas nutraukė didžiąją dalį dujų importo iš Rusijos. Bet koks ilgalaikis SGD tiekimo sutrikimas iš Persijos įlankos regiono reikštų papildomą spaudimą jau ir taip įtemptai Europos energetikos rinkai, artėjant į žiemos sezoną.
Kas toliau
Situacija Hormūzo sąsiauryje šiuo metu primena lėtai virstantį katilą, o ne staigiai sprogstantį konfliktą. Nei viena pusė nerodo aiškios noro greitai baigti krizę – Iranas laikosi savo reikalavimų dėl sankcijų ir reparacijų, o JAV administracija, kaip pati pripažįsta, tik „pusiau” tęsia derybas, pasikliaudama ekonominiu Irano izoliavimu.
JAV iždo departamentas rugpjūčio 8 dieną paskelbė aštuntąsias šiais metais sankcijas, nukreiptas prieš asmenis, valiutos keityklas ir įmones keliose šalyse, kaltinamas padedant Irano „Shahr” bankui slapta pervesti šimtus milijonų dolerių. Tokia sankcijų politika rodo, kad JAV strategija pasirinkta ilgalaikė – ne greitas karinis sprendimas, o palaipsninis ekonominis Irano išsekinimas.
Kol politikai derasi, o sankcijos kaupiasi, pasaulio naftos rinka lieka pažeidžiama kiekvienam naujam pranešimui iš Teherano ar Vašingtono. Tarptautinei energetikos agentūrai jau perspėjus apie sparčiai senkančias atsargas, klausimas nebe tas, ar Hormūzo krizė paveiks pasaulio ekonomiką – ji jau tai daro. Klausimas tas, kiek ilgai pasaulis dar galės eikvoti atsargas, laukdamas, kol Vašingtonas ir Teheranas ras bendrą kalbą.
Iki tol kiekvienas apsilankymas degalinėje – tiek Los Andžele, tiek Vilniuje – primins, kad geopolitika ir kasdienis gyvenimas niekada nebuvo taip glaudžiai susiję.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kodėl išaugo naftos ir degalų kainos pasaulyje?
Naftos ir degalų kainos smarkiai pakilo dėl JAV ir Irano konflikto sukeltos Hormūzo sąsiaurio blokados. Dėl šios priežasties jūrų prekyba per šį svarbų vandens kelią krito nuo maždaug 130 iki vos kelių tanklaivių per parą, sukeldama didžiulį energijos išteklių deficitą.
Kokių sąlygų reikalauja Iranas, kad būtų atvertas Hormūzo sąsiauris?
Iranas reikalauja, kad Vašingtonas sušvelnintų jam taikomas tarptautines sankcijas, sumokėtų karo reparacijas ir atlaisvintų užsienyje užšaldytas lėšas. Kol šios sąlygos neįvykdytos ir tęsiasi JAV karinė blokada, Teheranas atsisako leisti laisvą laivybą sąsiauryje.
