Klausimas skamba kaip filmo scenarijus, tačiau tai nebėra hipotetinė tema iš mokslinės fantastikos srities. Tai, kas aprašoma toliau, nėra spėlionė iš oro — tai sudėliota iš įvykių, kurie per pastaruosius dvejus metus jau realiai vyko Baltijos regione: balionai virš oro uostų, nutraukti povandeniniai kabeliai, GPS trikdymas, migrantų srautai prie sienos, kibernetinės atakos. Klausimas nebe „ar gali nutikti”, o „kaip atrodytų, jei visa tai suvestų į vieną koordinuotą 24 valandų langą”.
Svarbi išlyga iš karto: tai, kas seka, nėra prognozė, kad būtent taip įvyks, ir nėra instrukcija. Tai — analitinė rekonstrukcija iš viešai dokumentuotų, jau įvykusių incidentų, sudėta taip, kaip tokius scenarijus konstruoja saugumo analitikai ir NATO štabai, planuodami gynybą, o ne puolimą.
Jums taippat gali patikti...
Kodėl šis klausimas iškyla būtent dabar
2026 m. kovą Lietuvos žvalgybos institucijos — Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) — paskelbė metinį grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. Jame išskirtos trys pagrindinės grėsmės: agresyvėjanti ir karinę galią didinanti Rusija, nuo jos priklausoma Baltarusija bei priešiškai nusiteikusi Kinija.
Bet pristatymo dieną gynybos politikos ekspertas Giedrius Česnakas viešai įvardijo tai, ko, jo nuomone, dokumente trūko: vertinime nagrinėjamas visų pirma galimas plataus masto konfliktas su Rusija, tačiau nepakankamai įvertinta grėsmė, kad Rusija gali ryžtis netikėtoms, hibridinėms mažų grupių operacijoms prieš konkrečią valstybę — tarp jų ir Lietuvą.
Tai nėra smulkmena. Plataus masto invazija reikalauja mėnesių karinio pasiruošimo ir yra sunkiai nuslepiama palydovais bei žvalgyba. Hibridinė ataka veikia priešingai — ji konstruojama taip, kad kiekvienas atskiras elementas atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas, techninis gedimas ar vidaus problema, o ne organizuotas karo veiksmas.
Kas iš tikrųjų yra „hibridinis išpuolis”
Svarbu iš karto atskirti terminą nuo populiaraus, dramatizuoto vaizdinio. Hibridinis karas šiuolaikine prasme — tai priešininko silpninimas ir trikdymas, oficialiai neskelbiant karo, veikimas vadinamojoje „pilkojoje zonoje” tarp taikos ir atviro konflikto.
Politologė Dovilė Jakniūnaitė pastebi, kad pati sąvoka pradžioje buvo vartojama gana siaurai — daugiausia kalbant apie propagandos ir kibernetinių priemonių derinį — tačiau vėliau ji išsiplėtė ir dabar apima ekonominį spaudimą, migracijos instrumentalizavimą bei infrastruktūros sabotažą.
Esminė hibridinio veikimo savybė — neapibrėžtumas. Kiekvienas atskiras įvykis turi būti toks, kad valstybė negalėtų vienareikšmiškai pasakyti „tai buvo karo veiksmas” ir tuo pačiu automatiškai pagrįsti karinį atsaką ar NATO 5-ojo straipsnio suaktyvinimą. Būtent todėl realistiškas scenarijus nesiremia viena dramatiška „ataka” — jis sudarytas iš daugybės vienu metu vykstančių, kiekvienas atskirai lengvai paaiškinamų incidentų.
Scenarijus: 24 valandos, sudėliotos iš to, kas jau vyko
0–4 val. Naktis: infrastruktūra po vandeniu ir ore
Scenarijaus branduolys prasideda naktį, kai dauguma miega ir reakcijos laikas ilgiausias. Tai nėra fantazija — nuo Rusijos plataus masto karo Ukrainoje pradžios Baltijos jūroje jau užfiksuota apie dešimt sabotažo prieš povandeninę infrastruktūrą atvejų. Dauguma incidentų buvo tarp Estijos ir Suomijos, tačiau jų neišvengė ir Lietuva.
2024 m. gruodžio 25 d. dėl įtariamo sabotažo iš rikiuotės išėjo Suomiją ir Estiją jungiantis elektros kabelis „EstLink 2″ bei keturi telekomunikacijų kabeliai jūros dugne. Tai paskatino NATO 2025 m. sausį pradėti operaciją „Baltic Sentry” — sustiprintą karinių laivų, fregatų, patruliavimo lėktuvų ir dronų buvimą Baltijos jūroje.
Realistiniame scenarijuje panašus įvykis — pažeistas kabelis, sutrikusi elektros ar interneto jungtis su kaimynine šalimi — taptų pirmuoju, bet dar neaiškiu signalu. Vienu metu galėtų būti fiksuojamas ir GPS bei GLONASS signalų trikdymas virš Baltijos jūros ir Kaliningrado pasienio ruožo — reiškinys, kuris pastaraisiais metais tapo beveik kasdieniu ir jau tiesiogiai paveikė civilinę aviaciją bei laivybos logistiką.
4–8 val. Ankstyvas rytas: informacinis laukas
Kol žmonės dar miega, socialiniuose tinkluose ir Telegram kanaluose ima plisti pirmieji pranešimai — dažniausiai iš anksčiau nustatytų dezinformacijos šaltinių. Turinys nebūtinai melagingas iš esmės: dažniausiai tai iškraipyta, perdėta ar konteksto neturinti versija to, kas naktį iš tikrųjų įvyko infrastruktūroje. Tikslas — sukurti pirminę interpretaciją anksčiau, nei ją paskelbs oficialios institucijos, ir pasėti abejonę, ar valdžia kontroliuoja situaciją.
8–12 val. Rytas: oro erdvė ir transportas
Darbo dienai prasidėjus, sutrinka oro uostų veikla. Tai jau ne hipotezė, o pasikartojantis įvykis: Baltarusijos paleidžiami meteorologiniai (kontrabandinius cigaretes gabenantys) helio balionai ne kartą sutrikdė Vilniaus ir Kauno oro uostų darbą, sukeldami dideles finansines pasekmes aviakompanijoms ir tūkstančių keleivių nepatogumus. Vienas incidentas atskleidė nemalonų faktą — Lietuva šio tipo provokacijoms neturi standartizuoto, greito atsako modelio, o NATO oficialiai tokį klausimą įvardijo kaip „vidaus reikalą”, signalizuodama, kad aljansas čia nesikiš.
24 valandų scenarijuje tai reikštų: uždaryti ar apriboti oro uostai, atšaukti skrydžiai, chaosas terminaluose — ir viešas politikų bejėgiškumas, nes institucijos gali tik konstatuoti, kad „situacija kontroliuojama”, faktams rodant priešingai.
12–16 val. Diena: kibernetinis sluoksnis
Lygiagrečiai su fiziniais trikdžiais suveikia kibernetinė ataka — dažniausiai ne prieš patį svarbiausią objektą (elektros tinklą ar bankų sistemą), o prieš antrinę, matomą infrastruktūrą: savivaldybės svetainę, viešojo transporto informacinę sistemą, žiniasklaidos portalą. Tikslas ne sugriauti, o matomai sutrikdyti — kad žmonės realiu laiku pajustų, jog kažkas negerai, bet institucijos negalėtų nedelsiant pasakyti, kas tiksliai ir kodėl.
16–20 val. Popietė–vakaras: siena ir migracija
Vienu metu prie sienos su Baltarusija suintensyvėja bandymai kirsti sieną neteisėtai. Tai nėra naujiena — Europos Komisija jau anksčiau aiškiai įvardijo, kad migrantų kontrabanda prieš Lietuvą, Latviją, Lenkiją ir Suomiją yra dalis platesnės hibridinio karo kampanijos, kuria siekiama panaudoti žmones kaip politinio spaudimo įrankį. Reaguodama į tai, ES jau skyrė 170 mln. eurų sienų stebėjimo įrangai atnaujinti.
24 valandų scenarijuje tai reikštų papildomą spaudimą pasienio pareigūnams tuo pačiu metu, kai vidaus institucijos jau kovoja su oro uostų chaosu, kibernetiniais trikdžiais ir informaciniu triukšmu — t. y. resursų išsklaidymą per kelis frontus vienu metu.
20–24 val. Vakaras–naktis: politinė reakcija ir tarptautinis atsakas
Paskutinėje fazėje scenarijus pereina į politinę plotmę. Vyriausybė turi viešai reaguoti, nesukeldama panikos, bet ir nenuvertindama grėsmės. Būtent čia dažniausiai atsiskleidžia sisteminė problema — ne pats incidentas, o valdžios komunikacijos vėlavimas ir prieštaringi pareiškimai skirtingų institucijų. Tuo pat metu NATO ir ES turi nuspręsti, ar reaguoti kolektyviai, ar palikti klausimą „vidaus reikalu” — kaip jau buvo balionų atveju.
Kodėl scenarijus veikia: neapibrėžtumo logika
Svarbiausia šio scenarijaus savybė — nė vienas atskiras elementas savaime nepateisina karinio atsako. Kabelio nutrūkimą galima paaiškinti šešėlinio laivyno inkaru, atsitiktinai vilkusiu jį per dugną. Iš tikrųjų, kai 2025 m. sausį kilo įtarimų dėl serijos kabelių pažeidimų, JAV ir Europos žvalgybos pareigūnai, kaip rašė „Washington Post”, padarė išvadą, kad dauguma atvejų greičiausiai buvo nelaimingi atsitikimai jūroje, o ne tyčinis Rusijos sabotažas.
Tai svarbus, sąžiningumo reikalaujantis niuansas: net ekspertų bendruomenėje nėra vieningos nuomonės, kiek dabartiniai incidentai iš tikrųjų yra koordinuota kampanija, o kiek — jūrinio eismo tankėjimo bei senos, blogai prižiūrimos infrastruktūros pasekmė. Faktas, kad NATO vis tiek nusprendė pradėti „Baltic Sentry” misiją, rodo, jog sprendimai priimami ne tik pagal įrodytą priežastingumą, bet ir pagal rizikos valdymo logiką — geriau reaguoti į tikimybę, nei laukti neabejotino įrodymo.
Būtent šis neapibrėžtumas ir yra hibridinės strategijos esmė: agresorius laimi net tada, kai nebūna galutinai įrodyta, kad jis kaltas.
Kas laimi, kas pralaimi
Laimi ta pusė, kuri sukelia chaosą minimaliomis sąnaudomis. Balionas, kainuojantis kelis šimtus eurų, gali sustabdyti oro uostą, kurio valandos prastova kainuoja aviakompanijoms dešimtis tūkstančių eurų. Kabelio pažeidimas kainuoja daug mažiau nei jo remontas ir specializuoto laivo, galinčio dirbti jūros dugne, nuoma savaitėms. Asimetrija — pigu sutrikdyti, brangu apsaugoti — yra pati hibridinio karo ekonomika.
Pralaimi paprasti žmonės ir verslas: keleiviai, praradę skrydžius; įmonės, priklausomos nuo interneto jungties; pasienio gyventojai, gyvenantys nuolatinės įtampos sąlygomis. Ir — netiesiogiai — valstybės biudžetas, nes kiekvienas naujas patruliavimo laivas, radaras ar antidroninė sistema kainuoja milijonus, kuriuos reikia rasti kitur.
Sąskaitą apmoka mokesčių mokėtojas. ES jau skyrė 170 mln. eurų sienų stebėjimui stiprinti, Lietuva savo ruožtu didina gynybos biudžetą ir plečia karinio laivyno pajėgumus vien tam, kad galėtų dalyvauti povandeninės infrastruktūros apsaugos misijose. Tai realūs pinigai, atimami iš kitų sričių — sveikatos, švietimo, infrastruktūros — vardan grėsmės, kurios masto tiksliai įvertinti neįmanoma.
Kas jau vyksta dabar — tai nebe teorija
Vertėtų aiškiai pasakyti: didžioji dalis šio scenarijaus elementų jau nutiko per pastaruosius pusantrų–dvejus metus, tik pavieniui, ne vienu metu. Švietimo sistema tai jau pripažįsta praktiškai — Visagino mokykloje šių metų kovą vyko šešių sesijų ciklas „Atsparumas hibridiniam karui”, kuriame moksleiviai per simuliacijas analizavo realius 2025–2026 m. įvykius Lietuvoje: provokacinius balionus, migracijos instrumentalizavimą ir GPS trikdymo atvejus, tiesiogiai paveikusius civilinę aviaciją.
Kitaip tariant, klausimas „kaip atrodytų pirmosios 24 valandos” jau iš dalies turi atsakymą — reikia tik sudėti tai, kas per porą metų vyko atskirai, į vieną koordinuotą laiko juostą.
Ar Lietuva pasirengusi
Čia sąžiningas atsakymas yra „iš dalies”. Karinė ir žvalgybinė pusė reaguoja gana greitai — Lietuva jau skyrė laivus „Baltic Sentry” misijai, Vyriausybė pavedė Krizių valdymo centrui koordinuoti kabelių apsaugą, o žvalgybos institucijos kasmet viešina grėsmių vertinimus. Tačiau civilinės infrastruktūros ir komunikacijos lygmenyje matyti sisteminės spragos: balionų atveju NATO aiškiai pasakė, kad tai „vidaus reikalas”, o institucijų reakcija apsiribojo raminimu, kad „situacija kontroliuojama”, nors realūs veiksmai rodė ką kita.
Tai reiškia: karinis atsakas prieš jūros dugno sabotažą yra santykinai stiprus, bet civilinis atsparumas — komunikacija su visuomene, greitas atsako protokolas oro uostuose, kibernetinės apsaugos sluoksnis viešajame sektoriuje — kol kas atsilieka.
Kodėl tai turėtų rūpėti paprastam Lietuvos žmogui
Ne todėl, kad rytoj bus karas. Būtent todėl, kad hibridinė strategija specialiai sukurta taip, jog karo nebūtų — o būtų tik nuolatinė, mažų dozių įtampa: pavėluotas skrydis, brangesnė elektra, nepatogumas dėl sutrikusio interneto, nerimas skaitant prieštaringus pranešimus. Tikslas nėra vienkartinis smūgis, o nuovargio ir nepasitikėjimo kaupimas — kad žmonės ilgainiui prarastų pasitikėjimą institucijų gebėjimu apsaugoti kasdienybę.
Kaip pastebi vienas iš analitikų, hibridinės atakos turi ir paradoksalią savybę — jei jos nepalaužia, jos tampa pamoka, leidžiančia geriau atpažinti silpnąsias vietas ir sustiprėti. Klausimas, ar Lietuva šią pamoką išmoksta greičiau, nei priešininkas spėja rasti naują silpną vietą.
Kas toliau
Trys dalykai, kuriuos verta stebėti artimiausiu metu: ar „Baltic Sentry” misija realiai sumažins naujų incidentų jūroje skaičių ilgalaikėje perspektyvoje; ar Lietuva sukurs standartizuotą, greitą atsako protokolą oro erdvės provokacijoms (kol kas jo, ekspertų teigimu, nėra); ir ar politinė sistema sugebės komunikuoti vienu balsu krizės metu, o ne skirtingomis, viena kitai prieštaraujančiomis institucijų linijomis — nes būtent komunikacijos chaosas, o ne pats incidentas, dažniausiai ir yra tikrasis hibridinės atakos taikinys.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kas yra hibridinis karas ir kokie jo pagrindiniai bruožai Baltijos regione?
Hibridinis karas šiuolaikine prasme yra priešininko silpninimas ir trikdymas oficialiai neskelbiant karo, veikiant pilkojoje zonoje tarp taikos ir atviro konflikto. Jis apima ekonominį spaudimą, migracijos instrumentalizavimą, kibernetines atakas bei infrastruktūros sabotažą, o kiekvienas incidentas konstruojamas taip, kad atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas.
Kaip hibridinės atakos paveikia Lietuvos oro uostus ir transporto sistemą?
Baltarusijos paleidžiami meteorologiniai balionai ne kartą sutrikdė Vilniaus ir Kauno oro uostų darbą, sukeldami dideles finansines pasekmes aviakompanijoms ir didelių nepatogumų keleiviams. Tokiais atvejais Lietuva dažnai neturi standartizuoto, greito atsako modelio, o NATO tokius incidentus įvardija kaip šalies vidaus reikalą.
Ar Lietuva yra pasirengusi galimiems hibridiniams išpuoliams ir sabotažui?
Lietuvos karinė ir žvalgybinė pusė reaguoja gana greitai, pavyzdžiui, skirdama laivus NATO misijai ir stiprindama povandeninės infrastruktūros apsaugą. Tačiau civilinės infrastruktūros ir komunikacijos lygmenyje vis dar matyti sisteminių spragų, tokių kaip vėluojanti institucijų reakcija bei bendros strategijos trūkumas.
